Pereiti prie turinio

Joachimas Lelevelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Joachimas Lelevelis
lenk. Joachim Lelewel
Joachimas Lelevelis po 1831 m.
Gimė 1786 m. kovo 22 d.
Varšuvoje, Lenkija
Mirė 1861 m. gegužės 29 d. (75 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas (-a) Senosiose Rasų kapinėse
Tėvas Karolis Mauricijus Tadas Lelevelis
Motina Ieva Šeliuta-Cecišovska
Veikla lenkų istorikas, kartografas, geografas, kultūros mecenatas, vienas iš Europos numizmatikos pradininkų, pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius, graviūrų meistras, revoliucionierius
Išsilavinimas Varšuvos pijorų mokykla
Alma mater Vilniaus universitetas
Vikiteka Joachimas Lelevelis
Parašas

Joachimas Lelevelis (pilnas vardas – Joachimas Juozapas Benediktas Lelevelis, lenk. Joachim Lelewel, 1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje, Lenkija – 1861 m. gegužės 29 d. Paryžius, Prancūzija) – lenkų istorikas, kartografas, geografas, kultūros mecenatas, vienas iš Europos numizmatikos pradininkų, pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius, graviūrų meistras, revoliucionierius.[1]

Vaikystė ir studijų metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Joachimas Lelevelis gimė 1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje ekonomisto, Edukacinės komisijos Vilniuje darbuotojo Karolio Mauricijaus Tado Lelevelio ir Ievos Šeliutos-Cecišovskos šeimoje.[2] Pats Lelevelis yra teigęs, jog jo tėvas prūso ir saksonietės sūnus, o senelis – ukrainietis ar rusas.[3] Joachimo Lelevelio senelis Henrikas Lelevelis (Henryk Loelhoeffel von Lowensprung) buvo baigęs Vilniaus universitetą ir ėjo daktaro pareigas Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto III dvare.[2] Lenkų istorikas Henrikas Senkevičius buvo Lelevelių giminaitis.[4]

Vaikystėje Joachimas Lelevelis mokėsi vyskupo K.Cecišovskio namuose, kurio bibliotekoje buvo radęs Adomo Naruševičiaus raštus. Šio istoriko raštai ir pažadino Lelevelio susidomėjimą istorija. Vėliau jis įstojo į Varšuvos pijorų mokyklą, kurią baigęs, 1804 m. įstojo mokytis į Vilniaus universitetą, studijavo klasikinę filologiją, universitetą baigė 1808 metais.[2][5]

1807 m. Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje pasirodė pirmasis Joachimo Lelevelio darbas „Apie senųjų Skandinavijos gyventojų padavimus ir religiją".[2][6] Maždaug tuo pačiu metu Lelevelis parašė ir pirmą darbą apie lietuvių kilmę „Rzut oka na dawnosč Litewskich narodow".[2][7][8]

Gyvenimas ir veikla Vilniuje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
VU bibliotekos J.Lelevelio salė (nuotraukos autorius Raimondas Malaiška, 2009.)

Nuo 1809 m. Joachimas Lelevelis lenkų kultūros veikėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės istorijos tyrinėtojo, licėjaus direktoriaus Tadeušo Čackio[9] buvo pakviestas dėstyti Kremeneco licėjuje. Šioje mokykloje Lelevelis užėmė profesoriaus pareigas.[2][10]

1810 m. Joachimas Lelevelis baigė rašyti knygos apie pirmųjų lenkų karalių santykius su vokiečių valdovais pagrindinę dalį.[2][11][12]

1815 m. Joachimas Lelevelis laimėjo konkursą ir po aštuonerių metų pauzės (po profesoriaus Tomo Husaževskio mirties istorija Vilniaus universitete 8 metus nebuvo dėstoma) užėmė Vilniaus universiteto visuotinės istorijos katedros profesoriaus pavaduotojo vietą.[13] Į Joachimo Lelevelio visuotinės istorijos kurso paskaitas susirinkdavo nuo 150 iki 400 klausytojų, studentai stovėdavo ir klausydavo net sausakimšame koridoriuje.[14][15]

Joachimo Lelevelio novatoriškos paskaitos bei pažiūros darė didelę įtaką studentams, ypač Adomui Mickevičiui ir jo bendraminčiams filomatams bei filaretams.[9] Joachimas Lelevelis buvo šių slaptų draugijų idėjinis vadas ir jų narių patarėjas.[16] Su Adomu Mickevičiumi bendravo visą likusį gyvenimą.[15][17] Dėstydamas istorijos kursą Joachimas Lelevelis vadovavosi Šviečiamojo amžiaus istorikų mokykla, kuri plėtojosi Getingeno universitete.[17]Jis ragino istorijos moksle atsisakyti istorinių faktų supinimo su legendomis, t. y. pirmasis Vilniaus universitete reikalavo istorinius faktus remti šaltiniais.[13][18]

Joachimo Lelevelio studentais buvo Adomas Mickevičius, Simonas Stanevičius. Adomas Mickevičius iš dėkingumo Joachimui Leleveliui sukūrė eilėraštį, kuris išspausdintas 1822 m. Mickevičiaus poezijos rinktinėje.[19]

1815–1817 m. Lelevelis redagavo laikraštį „Tygodnik Wilenski" („Vilniaus savaitraštis"), įsteigtą 1804 m. tuomet dar būsimųjų profesorių L.Brodovskio ir J.Tvardovskio.[16]

1818 m. Joachimas Lelevelis stažavosi Lenkijoje, dirbo bibliotekoje. Gyvenimo Varšuvoje metu paskelbė iki 150 mokslinių darbų iš istorijos. Grįžo į Vilnių 1822 m. pradžioje. Į pirmą Joachimo Lelevelio paskaitą 1822 m., jam grįžus, susirinko pusantro tūkstančio klausytojų.[5] Pagal kitus autorius susirinko tiek žmonių, kad jie netilpo auditorijoje, paskaitą teko atidėti. Pats J.Lelevelis tėvui rašė, jog susirinko apie 300 klausytojų.[2][13] Nuo 1822 iki 1824 m. Lelevelis ėjo Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos katedros profesoriaus pareigas.[20]. Savo skaitytų 1822–1824 m. Vilniaus universitete paskaitų seksternus Lelevelis išleido 1850 metais.[2] Pablogėjus universiteto moralinių ir politinių mokslų fakulteto dekano Andriaus Benedikto Klongevičiaus sveikatai ir jam pasitraukus iš pareigų, naujuoju dekanu buvo išrinktas Joachimas Lelevelis. Tačiau eiti šių pareigų Lelevelis nesuspėjo, nes susekus slaptas studentų organizacijas ir prasidėjus filomatų bei filaretų bylų procesui, Lelevelis iš Vilniaus universiteto profesoriaus pareigų buvo atleistas.[2][5]

Tolesnis gyvenimas ir veikla Varšuvoje, Paryžiuje, Briuselyje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Joachimui Leleveliui priskiriama vėliava ir devizas 1831 m. lapkričio sukilimo metu: „Dievo vardu Už jūsų ir mūsų laisvę“

Pašalintas iš Vilniaus universiteto Joachimas Lelevelis persikėlė gyventi į Varšuvą. Čia jis užmezgė ryšius su slaptomis Lenkijos patriotinėmis organizacijomis. 1828 m. Joachimas Lelevelis buvo išrinktas Lenkijos Karalystės Seimo nariu ir juo išbuvo iki 1831 m.[5] Prasidėjus 1831 m. sukilimui, Lelevelis buvo Patriotų draugijos Varšuvoje pirmininkas, sukilėlių vyriausybės narys.[21]

1831 m. spalio mėn. Lelevelis apsigyveno Paryžiuje. 1831 m. jis vadovavo lenkų tautiniam komitetui, 1832 m. – slaptai organizacijai „Liaudies kerštas" („Zemsta Ludu„). 1833 m. prancūzų vyriausybės jis buvo ištremtas iš Prancūzijos, apsigyveno Briuselyje. Pralaimėjus „1848 m. Tautų pavasariui“ Lelevelis pasitraukė iš politinės veiklos.[5] [22]

Joachimas Lelevelis mirė 1861 m. gegužės 29 d. Paryžiuje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. Vykdant jo testamentinę valią, 1929 m. Joachimo Lelevelio palaikai buvo parvežti iš Paryžiaus Monmartro kapinių ir perlaidoti Rasų kapinėse šalia koplyčios.[23]

Palikimo išsaugojimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. Paryžiuje jau sunkiai sirgdamas Joachimas Lelevelis savo per visą gyvenimą surinktą senųjų žemėlapių, atlasų kolekciją testamentu užrašė Vilniaus universitetui, kai šis bus atkurtas. Šią kolekciją iš Paryžiaus Vilniaus universiteto biblioteka gavo 1925–1926 metais.[24][25]

Vilniuje Joachimo Lelevelio vardu pavadinta vidurinė mokykla (Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla).

Vilniuje yra Joachimo Lelevelio vardo gatvė. Vilniaus universiteto bibliotekoje salė pavadinta jo vardu.[5]

Žymesnieji darbai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1807 Edda Skandinawska;
  • 1823–1826 Bibliograficznych Ksiag dwoje, 2 tomai;
  • 1835 Numismatique du moyen age, 2 tomai;
  • 1840 Études numismatiques;
  • 1844 Histoire de Pologne, 2 tomai;
  • 1846–1851 La Pologne au moyen age, 2 tomai;
  • 1851 Géographie des Arabes;
  • 1852–1857 La Géographie du moyen age, 5 tomai;
  • 1853–1876 Polska, 20 tomų;
  • 1861 Histoire de la Lithuanie.

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Namas, kuriame Varšuvoje gimė Joachimas Lelevelis (Mazovijos bibliotekos eksponatas)
    Namas, kuriame Varšuvoje gimė Joachimas Lelevelis (Mazovijos bibliotekos eksponatas)
  • Joachimo Lelevelio antkapinis paminklas (Rasų kapinės, Vilnius)
    Joachimo Lelevelio antkapinis paminklas (Rasų kapinės, Vilnius)
  • Paminklas Joachimui Leleveliui Krokuvoje
    Paminklas Joachimui Leleveliui Krokuvoje
  • Atminimo lenta, skirta Joachimui Leleveliui, Varšuvoje, Dlugo g. 4.
    Atminimo lenta, skirta Joachimui Leleveliui, Varšuvoje, Dlugo g. 4.
  • Atminimo lenta, skirta Joachimui Leleveliui, Paryžiuje
    Atminimo lenta, skirta Joachimui Leleveliui, Paryžiuje
  • Adomas Mickevičius (Joachimo Lelevelio piešinys)
    Adomas Mickevičius (Joachimo Lelevelio piešinys)
  • David d'Angers eskizas, skirtas Lelevelio medaliui (1844 m.)
    David d'Angers eskizas, skirtas Lelevelio medaliui (1844 m.)

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Joachimas Lelewelis. Dvejetas bibliografinių knygų. Tomas I. Alma Braziūnienė (pratarmė). Vilnius: Versus Aureus, 2011. ISBN 978-9955-34-339-4.
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 Algirdas Šidlauskas. Istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Mokslas, 1986.
  3. ↑ Korespondencja Joachima Lelewela z Karolem Sienkiewiczem.-Rocznik Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryzu. Poznan, 1872, p. 535.
  4. ↑ Mikolaj Glinski. The Man Behind Quo Vadis, 2016. Skelbta „Culture.pl"[1]
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  6. ↑ Lelewel J. Edda, czyli Księga religii dawnych Skandynawii mieszkancow. Wilno, 1807.[2]
  7. ↑ Lelewel J. Rzut oka na dawnošč litewskich narodow i związki ich z Herulami: Wyklad przeciw Naruszewiczowy przez Joachima Lelewela Mazura. Wilno, 1808.
  8. ↑ Anna Bogusz, KatarzynaKról-Goździk, KatarzynaPodniesińska, MałgorzataSkwarczyńska, Janina Wilkosz. Zapomniana kolekcja: matrycegraficzne Joachima Lelewela wzbiorach Muzeum Narodowego wKrakowie, cz. 1. 2018.Niepodległość i Pamięć 25/4 (64), 287–328. [3]
  9. ↑ 9,0 9,1 Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9, p. 449.
  10. ↑ Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinė mokyklos informacija[neveikianti nuoroda]
  11. ↑ Lelewel J. O związkach z niemcami krolow polskich, tytule ich krolewkim: Polska wiekow šrednich. Poznan, 1856.
  12. ↑ Henryk Sloczynski. Pod Znakiem Fetyszu Genezy – Pierwotnie objavieniei początki Polski w koncepcji Joachima Lelewela. Uniwersytet Jagiellonski. Historika. Studia Metodologiczne, T.46, 2016, PL ISSN 0073-277X. [4][neveikianti nuoroda]
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 L.Vladimirovas, K.Jablonskis, J.Jurginis, J.Bulavas. Vilniaus universitetas. Redagavo J.Bulavas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius: 1956.
  14. ↑ Федута, Александр. Иоахим Лелевель – свидетель и историк „процесса филоматов"/ Составитель Федута А. И.. – Вильна 1823–1824: Перекрестки памяти. – Минск: Лимариус, 2008. – С. 9. – 244 с. – 400 экз. – ISBN 978-985-6740-82-7.
  15. ↑ 15,0 15,1 Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.
  16. ↑ 16,0 16,1 Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. ISBN 9986-19-589-6.
  17. ↑ 17,0 17,1 J.Kubilius ir kiti. Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius: Mokslas, 1977.
  18. ↑ V.Girininkienė, A.Paulauskas. Rasos. Vilnius: Mintis, 1988, ISBN 5-417-0-092-2, p. 48.
  19. ↑ Sigitas Narbutas, Rūta Janonienė. Senasis Vilniaus universitetas 1579–1832. Vilnius: E.Karpavičiaus leidykla, 2009. ISBN 978-9955-878-04-9, p. 114.
  20. ↑ VUB informacija Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  21. ↑ Joachimo Lelevelio biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [5]
  22. ↑ Joachimo Lelevelio biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [6]
  23. ↑ Vida Girininkienė. Epochų simboliai Rasų kapinėse. Skelbta „Lietuvos žinios", 2018. [7]
  24. ↑ A.Jancevičius. Vilniaus universitetui 400. Vilnius: Mokslas, 1979, p. 77.
  25. ↑ Vilniaus universiteto bibliotekos informacija apie Joachimo Lelevelio fondą. [8] Archyvuota kopija 2018-01-01 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Joachimas_Lelevelis&oldid=7116223"