Pereiti prie turinio

Jao (Azijos tauta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Jao (tauta))
Jao
Gyventojų skaičius 3 100 000
Populiacija šalyse Kinija:
   apie 2 630 000

Vietnamas:
   apie 470 000

Kalba (-os) miao-jao kalbos, tajų-kadajų kalbos
Religijos daoizmas, budizmas, krikščionybė.
Giminingos etninės grupės Miao

Jao (sav. Yao, kin. 瑶族, pinyin: Yáozú), dar žinomi kaip mienai – viena iš oficialiai pripažintų 56 etninių grupių Kinijos Liaudies Respublikoje. Gyvena pietinėje ir pietvakarinėje Kinijos dalyje, kalnuotuose vietovėse Hunano, Junano, Guangdongo, Guidžou ir Gusangsi provincijose. Taip pat dalis gyvena šiaurės Vietname, kur žinomi kaip dao (viet. người Dao).

Jao tautos susiformavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šang ir Džou dinastijų metu Jao protėviai įkūrė savo karalystę išilgai Jangdzės upės žemupio. Sui dinastijos laikotarpiu (581–618) Jao atsiskyrė nuo Miao tautos. Dauguma Vakarų, Kinijos bei Jao mokslininkų yra įsitikinę, kad Jao etninė grupė susiformavo Tang dinastijos laikotarpiu (618–907), kuomet terminas mo yao (nepavaldus baudžiavai) buvo pirmą kartą panaudotas pavadinant Hunano provincijos kalnuose, Guangdongo ir Guangsi provincijose gyvenančius žmones. Tang valdžia leido šiems žmonėms kalnuose ieškoti tinkamos žemdirbystei žemės ir nereikalavo jokių mokesčių. Terminas mo (ne) vėlesnių dinastijų laikotarpiu nunyko, tačiau terminas yao palaipsniui tapo susietas su grupe kalnuose gyvenančių žmonių, kurių šaknys siekė senovės karalių Pan Hu.

Tikėtina, kad Jao žmonės nebuvo išskirtinė etninė grupė iki Song dinastijos (960–1279). Jos laikotarpiu centrinė valdžia valdė Jao gyvenamas sritis naudodamasi jimi (negriežta valdžia) politika ir tusi (vietinių valdininkų) sistema. Vietiniams Jao valdininkams buvo suteikta autonomija, tačiau jie buvo įpareigoti likti lojaliais imperatoriaus režimui. Ankstyvaisiais Ming dinastijos metais (1368–1644), centrinė valdžia pakeitė jimi ir tusi politiką į gaitu guiliu – siunčiami haniai vietoj vietinės valdžios vadovauti Jao žmonėms. Čing dinastijos (1644–1912) metu, šis procesas ir toliau buvo tęsiamas. Ming ir Čing dinastijų laikotarpiu vykdyta vietinikų pakeitimo politika bei etninė diskriminacija sukėlė Jao tautos pasipriešinimą.

Prieš prasidedant Song dinastijai, dauguma Jao žmonių gyveno bendruomenėse, daugiausia kalnuose; vertėsi medžiokle, žvejyba, o kalnų šlaituose dirbo žemę. Ankstyvaisiais Juan dinastijos metais (1279–1368) Jao pradėjo migruoti pietų kryptimi, idant pabėgtų nuo Mongolų įsiveržimo ir kinų imigracijos iš šiaurės pusės. Ming valdymo laikotarpiu dauguma Jao įsikūrė Guangsi provincijoje, o mažesnės grupelės įsikūrė ir kitose provincijose. Migracija įtakojo geografinį Jao populiacijos pasiskirstymą ir pakeitė jų pragyvenimo šaltinį (Jao pradėjo užsiiminėti žemdirbyste), nors likę gyventi kalnuose ir toliau išsaugojo tradicinį gyvenimo būdą.

Nuo XV a. iki XIX a., sunerimę dėl opiumo prekybos ir kylančių maištų Pietinėje Kinijos dalyje, Jao pradėjo migruoti į Tailandą, Kambodžą bei Laoso aukštumas. Dauguma Jao žmonių prisidėjo prie Taipingų sukilimo (1850–1864), kuris kilo Guangsi provincijoje. Jao itin priešinosi nacionalistų pastangoms asimiliuoti Jao tautą į nacionalinę ekonomiką ir kultūrą.

Jao – Kinijos Liaudies Respublikos sudėtyje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmaisiais metais, įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką (1949), vyriausybė Jao apibrėžė kaip atskirą tautą. Pirmiausia 1951 m. buvo įkurtas Jao autonominis regionas Guangsi provincijoje. Vėliau per du dešimtmečius vyriausybė įkūrė dvylika autonominių Jao apskričių ir daugiau kaip du tūkstančius miestų ir kaimų. Vykstant kultūrinei revoliucijai (1966–1976) buvo uždrausti religiniai ritualai ir tradiciniai festivaliai. Tuo metu Jao jaunimas organizavo Raudonųjų Sargybinių judėjimą kaip maištą prieš vietinę valdžią. Kaip žinia, vietinę valdžią sudarė tiek hanių tiek ir jao paregūnai.

1979 m. vyriausybė patvirtino jao kaip tautinės mažumos teises ir privilegijas ir prisidėjo prie jao ekonomikos plėtojimo. Tuo metu išsivystė jao žemės ūkis, švietimas bei sveikatos apsauga. Buvo pastatyta hidroelektrinė; pradėtos auginti indigažolės, anyžiai ir įvairūs prieskoniai, kurie ilgainiui tapo svarbiais ekonomikai produktais. Kalnuotieji Jao regionai taip pat buvo pritaikyti pramonei ir turizmui. Vyriausybei vykdant reformų politiką, Jao įgijo daugiau autonomiškumo ir atgaivino savo tradicijas. Tačiau nepaisant šios plėtotės, Jao bendruomenė yra silpna ekonomiškai.[1]

Jao kalba priklauso Jao-Miao kalbų subgrupei, o ši Sino-Tibetiečių kalbų šeimai. Dauguma Jao žmonių kalba Jao kalba, kai kurie kalba panašia į Miao kalbą, keletas naudoja Džuangų ir Dongų kalbas. Skirtingų regionų kalbos labai skiriasi, ir Jao žmonės iš skirtingų sričių sunkiai gali vienas kitą suprasti. Jao taip pat gali kalbėti Hanių ir Džuangų kalbomis. Jao moterys rašydamas naudoja Nv Shu rašmenis (specialūs ženklai Pietų Kinijoje naudojami tik moterų.) Hanių hieroglifai taip pat yra plačiai paplitę tarp Jao žmonių. 1982 m. Centriniame Universitete buvo sukurta rašytinė Jao kalba.[2]

Įprastiniai Jao namai yra stačiakampio formos, o pastatyti iš medienos ir bambuko.

Jao namas Vietname

Namą sudaro centrinis kambarys ir du miegamieji, kuriuose įrengtos orkaitės maistui ruošti.

Pagrindinis Jao žmonių maistas yra ryžiai, kukurūzai ir saldžiosios bulvės. Taip pat jie dažnai vartoja daržoves, sojų pupeles, ridikėlius, bambukų ūglius bei grybus. Taip pat valgo naminių gyvūlių bei sumedžiotų žvėrių mėsą. Paprastai, Jao valgo tris kartus per dieną: vienas patieka[[ ]]las būna iš avižų, o du – iš ryžių. Dažnai kukurūzai, soros, saldžiosios bulvės, tapijoka ar pupelės yra ruošiamos su ryžiais. Pagrindinis paruošimo būdas yra troškinimas (saldžiosios bulvės, kartieji bambuko ūgliai) bei kepimas (kukurūzai, lipnus ryžių pyragas). Uždraustuoju maistu laikoma šunų, kačių ir gyvačių mėsa. Jao, besilaikantys vietinės religijos, vadinamos Miloutuo taip pat nevalgo paršavedės kiaulės ir sakalo mėsos. Kalnuotuose regionuose begyvenantys žmonės dažnai gamina šaltuosius užkandžius, kad galėtų neštis su savimi į laukus.

Alkoholis ir tabakas taip pat yra populiarūs. Junanyje gaminamas saldus vynas vadinamas youcha. Jis gaminamas namų salygomis iš ryžių, kukurūzų, saldžiųjų bulvių ar kitų krakmolingų augalų. Šis vynas geriamas kasdien. Jao išeidami iš namų kartu pasiima ir youcha, kurį įsipila į bambukinius vamzdelius. Prieš pradedant gerti, vynas praskiedžiamas vandeniu. Jao tautos žmonės yra svetingi ir mandagūs. Savo svečius jie vaišina valgiais ir namų gamybos vynu. Taip pat reiškia pagarbą senoliams reikalaudami, kad jie sėdėtų garbingiausioje vietoje.[3]

Jao žmonės išsaugojo savo unikalų tradicinių drabužių stilių. Taip pat išsaugojo ir tradicines puošmenas, kurios priklauso nuo religinių įsitikinimų. Jų drabužiai yra iš mėlynos drobės, kuri papuošiama tapybiniais elementais. Vyrai dėvi trumpus marškinius be apykaklės, taip pat švarkus, kurie užsagstomi per vidurį arba kairiajame šone ir apjuosiami diržu. Jų kelnės esti mėlynos arba juodos ir gali būti ilgos ar trumpos (iki kelių). Guangsi provincijoje vyrai dažnai dėvi baltas, susegamas prie kelių, plačias kelnes.

Jao moterys

Moterys dėvi kelnes, trumpus ar klostuotus sijonus. Išsiuvinėti raštai puošia jų apykakles, rankogalius bei kelnių apačias. Kai kurios Jao moterys dėvi trumpus švarkelius be apykaklės su klostuotais sijonais, kurie yra skirtingų spalvų ir ilgių. Moterys taip pat dėvi susagstomą drabužį iki kelių, kuris apjuosiamas ilgu diržu. Šis drabužis dėvimas su ilgomis ar trumpomis kelnėmis. Į plaukus segami ryškūs papuošimai.

Tiek vyrai, tiek moterys ant galvų rišasi juodas arba raudonas skareles. Jao vyrai turi ilgus plaukus, kurie susukami ir apvyniojami raudonu, mėlynu ar juodu audeklu, o viršuje papuošiami keliomis fazanų plunksnomis. Kai kurios moterys dėvi megztus turbanus iš baltos medvilnės ar vilnos. Turbanai surišami įvairiomis formomis. Jao moterys savo viršutinius drabužius dažnai dekoruoja sidabru, dėvi sidabrines apyrankes, auskarus, kaklo vėrinius bei žiedus. Kartais vyrai taip pat puošiasi sidabru.[4]

Jao žmonės išlaikė nuostabią žodinę literatūros tradiciją, kuri perduodama iš kartos į kartą. Dainos yra nepakeičiama Jao gyvenimo dalis: dainomis jie atpasakoja istoriją, pasakoja legendas apie dangaus ir žemės sukūrimą, išreiškia savo jausmus ar pasakoja juokingas istorijas. Tradiciškai, jaunos poros savo jausmus vienas kitam išsako dainuodami dainas. Jao etninė grupė naudoja keletą unikalių muzikos instrumentų, pavyzdžiui, ilgą būgną, kuris mušamas švenčiant gerą derlių ar garbinat protėvius. Šie būgnai yra padaryti iš yanzhi medžio ir yra 85 cm ilgio, viduryje ploni, o abiejuose galuose – stori. Instrumentai yra dekoruojami gėlių, paukščių, drakonų ar feniksų ornamentais. Kai kurių būgnų galuose ir viduryje tvirtinami varpeliai. Ilgieji būgnai turi keletą formų, labiausiai žinoma „Geltonojo Dumblo“. Tokie būgnai iš vidaus ištepami geltonuoju moliu. Būgnai yra skardūs ir sodrūs, jų garsas gali būti girdimas už keleto mylių. Jao groja ne tik būgnais, bet ir gongais, ragais.[5]

Jao, gyvendami skirtingose vietose, laikosi ir skirtingų religijų. Vieni garbina gamtą, kiti protėvius, o dar kiti įvairiausius totemus. Viduramžių Kinijos daoizmas, suvaidino svarbią rolę Jao žmonių gyvenime. Jis įnešė vaidinimo į ceremoninius aukojimus. Kai kurie Jao tiki magija. Dauguma persivertė į budizmą, kai kurie į krikščionybę.

Vedybos yra tradiciškai rengiamos tarp vaikino šeimos atstovo ir merginos tėvų. Jeigu sąjunga yra priimtina, tuomet deramasi dėl nuotakos kainos. Kaina svyruoja nuo trijų iki dešimties sidabrinių luitų. (Vienas toks luitas vertas apie 100 dolerių). Vedybos susideda iš dviejų ceremonijų. Pirmoji vyksta nuotakos namuose. Vėliau procesija persikelia į jaunikio namus, kuriuose įvyksta antroji ceremonija. Kai kuriuose regionuose tradicija laikoma „pagrobimo vedybos“, kuomet jaunikis pagrobia nuotaką. Paprastai Jao tuokiasi tik su kitu Jao tautos žmogumi.[6]

Jao etninė grupė rengia daugybę festivalių – mažiausiai vieną per mėnesį. Panwang ir Danu festivaliai yra patys reikšmingiausi. Pirmasis festivalis dažniausiai rengiamas kasmet taip išreiškiant pagarbą, jų anksčiausiai žinomam protėviui – Panwang. Šio festivalio metu kiekvienas apsirengia savo gražiausiais drabužiais, dainuoja šventines dainas, šoka šokius. Danu festivalis yra rengiamas Jao žmonių gyvenančių Guangsi provincijoje. Festivalio tikslas- pagarbinti proseneles. Džuangų tautos žmonės kartu su Jao švenčia šį festivalį. Jie gamina aromatingą vyną, dainuoja melodingas dainas ir žaidžia žaidimus.

Kita Jao tautos kultūros dalis ir menas, taip pat yra vertinami. Pavyzdžiui, baladės ir legendos, kurie yra turiningi ir turi daug stilių. Jais vaizduojama tautos istorija, revoliucijų šlovė ar išreiškiama meilė.[7]

Darbštumo, teisingumo, vaišingumo ir drąsumo vertybės yra perduodamos iš kartos į kartą. Ilgainiui šios vertybės tapo Jao tautos žmonių charakteristika.