Janusz Przymanowski

Janušas Pšimanovskis lenk. Janusz Przymanowski
Gimė	1922 m. sausio 20 d. Varšuva
Mirė	1998 m. liepos 4 d. (76 metai) Varšuva
Sutuoktinis (-ė)	Aleksandra Przymanowska

Veikla	Lenkijos kariuomenės pulkininkas, rašytojas ir poetas

Alma mater	Varšuvos universitetas

Žymūs apdovanojimai

Janušas Pšimanovskis (lenk. Janusz Przymanowski; 1922 m. sausio 20 d. – m. 1998 m. liepos 4 d.) – Lenkijos rašytojas ir publicistas, Lenkijos kariuomenės pulkininkas.

Biografija

Janušas Pšimanovskis gimė 1922 m. sausio 20 d. Jam besimokant Varšuvos universiteto Istorijos fakultete prasidėjo Vokietijos-Lenkijos karas, ir Pšimanovskis savanoriu išėjo į frontą.

Lenkijai pralaimėjus Pšimanovskis buvo internuotas TSRS teritorijoje. Gyveno Sibire. 1943 m. sužinojo, kad Tarybų Sąjungoje formuojami lenkų daliniai, kuriems renkami savanoriai, ir užsirašė savanoriu.
Fronte susidraugavo su Tarybinės Armijos karininku Adrachamnu Deminovu (vienas stiklo pramonės TSRS organizatorių, buvęs stiklo gamyklos direktorius, savanoriu išėjęs į frontą), kuris žuvo Lenkijos teritorijoje. Vėliau draugo atminimą įamžino keliose knygose.

Nuo 1945 m. dirbo kariniu žurnalistu, karinių leidinių redaktoriumi. Buvo Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdybos karininkas.

Kaip rašytojas debiutavo 1950 m., išleidęs knygą apie lenkų žygdarbius Antrajame pasauliniame kare. Karo tematika jo kūryboje buvo viena pagrindinių.

1960 m. bendraautorystėje su Ovidijumi Gorčiakovu (Овидий Александрович Горчаков) parašė knygą „Ugnį šaukiam į save“^[1]^[2] apie tarybinių ir lenkų pogrindininkų, karo metais veikusių okupuotame Seščios aerodrome (Briansko sritis, Rusija), didvyriškumą. 1965 m. pagal šią knygą nufilmuotas 4 serijų filmas (režisierius Sergejus Kolosovas) buvo rodomas televizijoje. Knyga lenkiškai vadinosi „Minerzy podniebnych dróg“ ('Padangės kelių minuotojai').

1964–1970 m. parašė apysaką „Keturi tankistai ir šuo“, pagal kurią Lenkijoje buvo pastatytas to paties pavadinimo TV serialas (21 serija). Pats Pšimanovskis nusifilmavo paskutinėje serijoje (epizodinis fotografo vaidmuo).

1966 m. parašė dokumentinę apysaką „Studzianki“^[3] apie lenkų ir vokiečių tankų mūšį prie Studziankų.

Yra parašęs virš 200 dainų ir dviejų miuziklų žodžius.

1980–1985 m. buvo Lenkijos seimo deputatas.

Apdovanojimai

Lenkijos atgimimo ordino Komandoro kryžius
Lenkijos atgimimo ordino Karininko kryžius
III klasės Griunvaldo kryžiaus ordinas
II klasės Darbo vėliavos ordinas
Narsiųjų kryžius (už dalyvavimą desante į Černiakovą (Varšuvos rajonas) 1944 m.)
Auksinis nuopelnų kryžius
Sidabrinis nuopelnų kryžius
Liaudies edukacijos komisijos medalis (1973 m.)
Šypsenos ordinas (1968–1969 m.)
Nusipelnęs kultūros veikėjas (1978 m.)
40-ies metų pergalei Didžiajame Tėvynės kare medalis (1985 m., TSRS)
ir kiti.

Nuorodos

↑ Горчаков О. А. Вызываем огонь на себя / Горчаков О. А., Пшимановский Я. – М.: Мол. гвардия, 1960. – 238 с.: ил., портр
↑ Gorčiakovas O. (1971) Ugnį šaukiam į save; [Gulbės giesmė: dokumentinės apysakos apie žvalgybininkę A. Morozovą]
↑ Studzianki (reportaż historyczny), Wyd. MON, Warszawa 1971

[1] Горчаков О. А. Вызываем огонь на себя / Горчаков О. А., Пшимановский Я. – М.: Мол. гвардия, 1960. – 238 с.: ил., портр

[2] Gorčiakovas O. (1971) Ugnį šaukiam į save; [Gulbės giesmė: dokumentinės apysakos apie žvalgybininkę A. Morozovą]

[3] Studzianki (reportaż historyczny), Wyd. MON, Warszawa 1971

[1]

[2]

[3]