Jānis Jaunsudrabiņš
| Janis Jaunsudrabinis latv. Jānis Jaunsudrabiņš | |
|---|---|
| Gimė | 1877 m. rugpjūčio 25 d. Kruodziniai, Neretos savivaldybė |
| Mirė | 1962 m. rugpjūčio 28 d. (85 metai) Kerbekas, Šiaurės Reinas-Vestfalija |
| Veikla | latvių rašytojas, dailininkas |
Janis Jaunsudrabinis (latv. Jānis Jaunsudrabiņš, 1877 m. rugpjūčio 25 d. Kruodziniai, Neretos savivaldybė – 1962 m. rugpjūčio 28 d. Kerbekas, Šiaurės Reinas-Vestfalija; 1997 m. perlaidotas Kiksuose) – latvių rašytojas, dailininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1886–1892 m. mokėsi Neretos mokykloje, 1892–1893 m. – Panemunio rusų mokykloje, 1893–1895 m. mokytojavo Neretoje, 1895–1897 m. mokėsi Vecsatės žemės ūkio mokykloje. 1896 m. laikraštyje „Latviešu Avīzēs“ išspausdino pirmąjį apsakymą „Žiemos naktis“. 1898 m. dirbo Remtėje žemės ūkio specialistu, bet pajutęs potraukį dailei, 1899–1903 m. studijavo Bliumo tapybos mokykloje Rygoje. 1905 m. tris mėnesius tobulinosi Miunchene. 1908–1909 m. su šeima gyveno ir studijavo dailę Berlyne, mokytojas Lovis Korintas. Grįžęs gyveno Milgravyje, 1913–1915 m. – Pliaviniose, 1915–1918 m. – Kaukaze. Grįžęs užsiėmė tapyba ir rašymu. 1924 m. su Kultūros fondo stipendija keliavo po Europą. 1937 m. išsiskyręs su žmona gyveno Sabilėje, Ilūkstėje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.[1]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tapė peizažus, portretus, iliustravo knygas (taip pat ir savo), parašė straipsnių apie dailę, tarp jų apie M. K. Čiurlionio kūrybą.
Apysakoje „Šalnos pakąsti žiedai“ atskleista dviejų jaunų žmonių meilės drama. Vaikystės patirtis atsispindi „Baltojoje knygoje“, „Žaliojoje knygoje“, kituose rinkiniuose. Prozoje ryškios psichologinio realizmo ir neoromantizmo tradicijos. Kūryboje subtiliai perteikti veikėjų dvasiniai išgyvenimai, plačiai pavaizduotas Latvijos kaimo įvairių sluoksnių gyvenimas, pabrėžiamas žmogaus ryšys su gamta, tautinių tradicijų tąsa; gausu lietuviškų motyvų. Parašė vaizdelių, apsakymų ir eilėraščių, pjesių, knygų apie latvių emigraciją, apybraižų apie lietuvius įvairiose šalyse. Į latvių kalbą išvertė K. Donelaičio, G. Landsbergio-Žemkalnio, P. Vaičiūno kūrinių.[2]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Šalnos pakąsti žiedai (Veja ziedi), 1907 m., lietuvių kalba 1969 m., vertė Lilija Kudirkienė
- Baltoji knyga (Balta grāmata), 1914 m., lietuvių k. 1959 m.
- Žalioji knyga (Zaļa grāmata), 2 d. 1950–1951 m., lietuvių k. Vilnius, Vyturys, 1990 m., vertė Henrikas Čigriejus.
- Aija, 1911 m., Aidas (Atbalss), 1914–1915 m., Žiema (Ziema), 1925 m.; trilogija, visos lietuvių k. 1960 m.
- Mirties šokis (Nāves deja), romanas, 1924 m.,
- Naujakurys ir velnias (Jaunsaimnieks un velns), romanas, 1933 m.,
- Nežiūrėk saulėn (Neskaties saule), romanas, 1936 m.,
- Kapris (Kapri), romanas, 1939 m.,
- Pinigai (Nauda), romanas, 1942 m.,
- Uršulytė (Uršulīte), apysaka, 1929 m.
- Be tėvynės (Bez dzimtenes), 1947 m.,
- Aš pasakoju savo žmonai (Es stāstu savai sievai), 1951 m.
- Mano gyvenimas (Mana dzīve), 1957 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Jānis Jaunsudrabiņš (1877 - 1962)“. Vietas.lv (latvių). 2006-02-14. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-14. Nuoroda tikrinta 2016-09-01.
- ↑ Silvestras Gaižiūnas. Janis Jaunsudrabinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 600 psl.