Istorinė Sirija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Arabų pasaulio regionas Aš-Šam الشام
Šalis	Vakarų Sirija, Libanas, Izraelis, Jordanija
Tautos	Sirijos arabai
Ankstesnis pav.	Amuru
Mašreko istoriniai regionai: Sirija, Džazira, Irakas

Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.

Pavadinimai

Tas pats regionas yra vadinamas daugybe skirtingų pavadinimų, priklausomai nuo laikotarpio ir tautos. Seniausiais laikais, nuo III tūkst. pr. m. e., Mesopotamijos tautų jis vadintas Amuru, o Egiptiečių – Retdženu. Helenizmo laikotarpyje nuo IV a. pr. m. e. graikai jį ėmė vadinti Sirija (sirais jie vadino daugumą semitų tautų Artimuosiuose rytuose), ir šis pavadinimas išliko iki mūsų dienų.

Po krašto islamizacijos VII a., arabų pasaulyje regionas yra žinomas kaip (Bilad)-aš-Šam (arab. ash-Shām = لشام‎ ), pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio „pergalingas“. Viduramžių Europoje regionui palengva prigijo kitas pavadinimas – Levantas, kilęs iš italų ar prancūzų kalbų (žodis levere – „kilti“), reiškęs ryčiausią tuo metu europiečiams pasiekiamą pasaulį, iš kur, anot įsivaizdavimo, kilo Saulė. Jis neretai yra sinonimiškas Didžiajai Sirijai. Prancūzijoje įsitvirtino terminas Outremeras, kuriuo buvo vadinamos krikščioniškos regiono valstybės po XII a.

Geografija

Istorinės Sirijos regionai

Didžioji Sirija – šiaurės-pietų kryptimi išsidėsčiusi siaura derlinga juosta. Ji turi gana aiškias geografines ribas vakaruose, šiaurėje ir pietuose. Jos vakarinė riba yra Viduržemio jūros pakrantė, kurią šiaurėje uždaro Amano kalnai (jie atskiria Siriją nuo Mažosios Azijos), o pietuose – Negevo dykuma (atskiria Siriją nuo Istorinio Egipto). Pietryčiuose Sirija yra apribota Sirijos dykumos, kuri atskiria nuo Mesopotamijos.

Sirijos šiaurės rytų riba yra neapibrėžta. Pagal siauriausią apibrėžimą, ji yra į vakarus nuo Eufrato aukštupio, ir į rytus jau prasideda Džazira. Tačiau tam tikrais istoriniais laikotarpiais „Sirijai“ buvo priskiriamos ir Džaziros dalys: Eufrato aukštupis, Balicho baseinas (istorinė Osroena), Chabūro baseinas, retesniais atvejais – ir Tigro aukštupis (istorinė Asirija), netgi sritys į rytus nuo Tigro (istorinė Adiabena).

Visa Sirija yra derlingos ir palankios žemdirbystei sritys su Viduržemio jūros klimatu. Teritoriją drėkina kelios didelės upės, išsidėstę pietų-šiaurės kryptimi – Orontas šiaurėje ir Jordanas pietuose. Pietinėje dalyje įsiterpęs Didysis lūžis, kuriame yra dideli ežerai – Negyvoji jūra, Tiberiados ežeras. Yra daug kalnų grandinių, tarp kurių svarbiausios Libano kalnai, Antilibanas ir kt. Šiaurinę dalį sudaro Alepo plynaukštė.

Regionas nėra vieningas. Jis dalinamas į šiaurinę dalį, kuri sutampa su Oronto baseinu, ir pietinę (Palestiną), kuri sutampa su Jordano baseinu. Palestina dar dalijama į Priešjordanę (į vakarus nuo Jordano upės) ir Užjordanę (į rytus nuo jos):

• Šiaurinėje Sirijoje išskiriamas siauras pakrantės ruožas – Finikija, Bekaa slėnis, Damaskas ir kitos dalys;
• Į vakarus nuo Jordano upės (Priešjordanėje) išskiriamos Filistija, Galilėja, Samarija, Judėja;
• Į rytus nuo Jordano (Užjordanė) yra Bašanas, Gileadas, Amonas, Moabas ir Edomas.

Istorija

Senovės Sirija

Palestinos karalystės IX a. pr. m. e.

III–II tūkst. pr. m. e. Sirijos (Amuru, Retenu) regionas buvo suvokiamas kaip prasidedantis į vakarus nuo Mario miesto (taigi, be Sirijos siaurąja prasme apimantis ir Eufrato aukštupį). Jau tada regionas buvo apgyvendintas semitų tautų, įvardijamu bendru pavadinimu amuru. Čia suklestėjo daugybė prekybinių miestų valstybių, veikusių kaip tarpininkai tarp Mesopotamijos, Senovės Egipto ir Mažosios Azijos. Svarbiausi tarp jų III tūkst. pr. m. e. buvo Maris, Ebla ir kiti.

Bronzos amžiuje (II tūkst. pr. m. e.) dėl strategiškai ypač svarbios padėties, Sirija nuolat buvo didesnių imperijų taikinys. Regionas nepriklausomybės praktiškai neturėjo, ir čia valdė didesnės imperijos, kilusios iš Mesopotamijos (Akado imperija, Mitanija), Mažosios Azijos (Hetitų imperija) ar Egipto (Naujoji Egipto karalystė).

XII a. pr. m. e., nusilpus tiek Egiptui, tiek Hetitų imperijai, Sirijoje susidarė vakuumas, kurio metu atsirado prielaidos susiformuoti vietos valstybingumui. Tuo metu šiaurinėje Sirijoje susiformavo Siro-hetitų karalystės, finikiečių valstybės, filistinų valstybės, Izraelio karalystė, Judėja, Amonas, Moabas, Edomas ir pan. Po XII a. pr. m. e. regione įsitvirtino naujos semitų grupės – amoritai šiaurėje, hebrajai pietuose ir pan. Suklestėjo prekybiniai keliai, kurių svarbiausias buvo Via Maris vakaruose ir Karalių kelias giliau žemyne.

Nuo VIII a. pr. m. e. regionas vėl neteko valstybingumo. Čia viešpatavo Asirijos imperija, vėliau – Naujoji Babilono karalystė, dar vėliau – Achemenidų imperija ir Makedonijos imperija. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Sirijos regioną valdė Seleukidų imperija, kuri čia įkūrė savo sostinę Antiochiją. Helenizmo įtakoje visame regione paplito graikų kultūra. Silpstant Seleukidų politinei centralizacijai, II a. pr. m. e. regione atsirado galimybės vėl susikurti valstybėms. Tarp jų svarbiausia buvo Nabatėjų karalystė Užjordanėje ir Chasmonėjų karalystė Kanaane.

64 m. pr. m. e. -637 m. Sirijos regionas buvo Romos imperijos dalis. Jis buvo administruojamas kaip trys provincijos: Sirija, Judėja ir Akmeningoji Arabija. Šiuo laikotarpiu Judėjos provincijoje gyveno Jėzus Kristus, kuris įkūrė naują religiją – Krikščionybę.

Islamiškoji Sirija

Osmanų imperijos Sirija

Po Sirijos įjungimo į Kalifatą VII a., regionas, vadinamas aš-Šam, buvo administruojamas kaip keturios (vėliau penkios) provincijos (džundai): Dimašk, Hims, Filastin, Urdun, Kinasrin. Tuo metu vietos populiacijos stipriai arabizuotos ir islamizuotos. Čia įsitvirtino vieninga Sirijos arabų kalba. Nepaisant to, kraštas religine ir etnine prasme liko labai mišrus: regione gyveno sirijos bei graikų ortodoksai, maronitai, melkitai, mizrahiai, alavitai, izmailitai, druzai.

Po Abasidų kalifato subyrėjimo, Siriją vėl valdė daugiausia svetimšalės dinastijos iš Egipto (Fatimidai, Ajubidai, Mameliukai) ar iš Mesopotamijos (Seldžiukai). Buvo ir kelios vietinės dinastijos, pirmiausia Hamdanidai ir Zengidai. XI–XIII a. regionas tapo intensyvių kovų vieta tarp vietos musulmonų ir Viduržemio jūra atplaukusių krikščionių, kurie čia rengė kryžiaus žygius, siekdami atkovoti Krikščionybei svarbias teritorijas. Jie įkūrė čia keletą krikščioniškų valstybių.

Osmanų imperijoje (XV–XX a.) Sirija buvo dalijama į kelis vilajetus: Damasko, Beiruto, Alepo, Jeruzalės ir Deir-al-Zoro. Taigi, tuometinė Sirija apėmė ir Balicho baseiną.

Yrant Osmanų imperijai, po I pasaulinio karo (1919 m.) Sirija buvo atimta iš Turkijos, ir regionas buvo padalintas tarp Prancūzijos (šiaurė) ir Didžiosios Britanijos (pietūs). Čia įkurtos dvi mandatinės teritorijos: Prancūzijos Sirijos mandatas ir Britų Palestinos mandatas. Po II pasaulinio karo, 1945 m., perbraižant politinį žemėlapį, Prancūzijos kontroliuotos teritorijos paskelbė nepriklausomybę kaip Sirija ir Libanas, o britų kontroliuotose teritorijose įsikūrė Jordanija ir Izraelis (kartu su Palestinos autonomija).

Vidinės nuorodos

• Levantas
• Sirijos istorija
• Senovės Sirijos istorija