Industrializacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Industrializacija – dėl pramonės perversmo vykę socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, kuriems būdinga stambiosios mašininės gamybos (kaip išskirtinės ekonomikos plėtros priemonės) diegimo bei plėtojimo strategija, ir šių pokyčių pagrindu vykęs perėjimas nuo agrarinės prie industrinės visuomenės. Šie socialiniai ir ekonominiai pokyčiai glaudžiai susiję su technologinėmis naujovėmis, ypač stambaus masto energijos gamybos ir metalurgijos vystymu.

Išsivysčiusios šalys patyrė tris industrializacijos bangas. Pirmoji jos banga XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje praėjo Šiaurės - vakarų Europoje ir JAV, nors faktiškai stipriau palietė tik Jungtinę Karalystę. Jos metu atsiradę geležinkeliai suteikė galimybę pasklisti pramonės perversmo nulemtiems pokyčiams visuomenėje ir davė postūmį antrosios bangos, stipriausiai palietusios Vokietiją, pradžiai. Tuo metu pramonė taip pat ėmė sparčiau vystytis Belgijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Pjemonte, Skandinavijos šalyse ir Šveicarijoje. Tačiau rytinės ir pietinės Europos dalys atsiliko. Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų Europoje ir Balkanų pusiasalyje dominavo stambūs žemvaldžiai, kuriuos mažai domino politiniai ir ekonominiai pasikeitimai. Industrializacija Rytų Europoje apsiribojo atskirais regionais, kurie kaip salos buvo išsibarstę atsilikusių kaimiškų rajonų jūroje, pvz., Šiaurės Bohemijoje ar Galicijos bei Rumunijos naftos gavybos rajonuose Borislave bei Ploještyje. Trečioji banga XIX a. pabaigoje palietė Japoniją, Rusiją, Italiją ir likusias Skandinavijos šalis. Šiuo laikotarpiu pramonės augimą skatino jau nebe geležis ir anglis, o elektra ir benzinas.

Šaltojo karo metais daugelis Trečiojo pasaulio šalių pradėjo industrializaciją veikiamos arba Jungtinių Valstijų, arba SSRS. Šios pastangos buvo sėkmingos daugeliui Rytų Azijos valstybių, tuo tarpu kitur jos davė ne itin sėkmingų rezultatų.

Pirmoji industrializacijos fazė iki XIX a. 7–8 dešimtmečių sandūros pasižymėjo daugybe naujų technikos išradimų, kurie padidino prekių gamybą. Didžiausią reikšmę nuo 8 dešimtmečio turėjo komunikacijų plėtimas, geresnis bankų ir biržų tinklas, įvairių mokslo sričių pasiekimai. Bankai ir akcinės bendrovės kaupė laisvus pinigus, kad investuotų juos potencialiai pelningiausiose srityse, nes bet kokiai pažangai buvo reikalingas stambus finansinis kapitalas.

Industrializaciją labai pagyvino geležinkelių tinklo išvystymas ir garlaivių linijų išplėtimas. Geležinkelis pagyvino ekonomiką ir numušė transportavimo kainas, stimuliavo mainus. Jis panaikino regionų izoliaciją ir prisidėjo prie nacionalinių rinkų kūrimo. Garlaivių dėka pasaulinė prekyba ir prekių transportavimas tapdavo vis greitesnis ir patikimesnis.