Hopiai
Hopiai | |
---|---|
Hopių vyras ir moteris (~1901 m.)
| |
Gyventojų skaičius | ~7300 |
Populiacija šalyse | Jungtinės Amerikos Valstijos ( Arizona) |
Kalba (-os) | hopių, anglų |
Vėliava | |
Religijos | tradicinė tikyba, krikščionybė |
Giminingos etninės grupės | kiti pueblai: tevai, zuniai, zijai, tivai ir kt. |
Vikiteka: | Hopiai |
Hopiai (Hopi, pilnai – Hopituh Shi-nu-mu „taikingieji, kultūringieji“) – indėnų pueblų tauta,[1] gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaurės rytų Arizonoje, Spalvotosios dykumos pakraštyje, 12635 kv. km dydžio rezervacijoje. Hopių rezervacija yra iš visų pusių supama navachų rezervacijos. Populiacija – apie 7300 žmonių[2], hopių kilmės – virš 18 tūkst.[3]
Hopių kalba, priklausanti jutų-actekų šeimai, gana gerai išsilaikiusi, palyginti su daugeliu kitų JAV indėnų, bet palaipsniui nyksta anglų kalbos naudai. Daugelis praktikuoja prigimtinę tikybą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hopiai yra senosios pueblų (anasazių) kultūros, kūrusios dideles urvų gyvenvietes, palikuonys. Ši tauta vėliau iš Mohavių dykumos ir Pietų Siera Nevados pašlaičių persikėlė į Didžiojo Kolorado kanjono apylinkes. Gyveno Mažojo Kolorado slėnyje, buvo veikiami kaimyninių navachų.
1540 m. susidūrė su ispanais – Fransisko Vaskeso de Koronado ekspedicija. XVI a. jų žemėse taip pat lankėsi Garsijos Lopeso de Kardenaso, Antonijaus de Especho žygeiviai. Keliautojai aprašė hopių miestus (pueblus), papročius, pažymėjo šios tautos taikingumą. 1629 m. hopių žemėse ėmė veikti pranciškonų misionieriai (pirma misija – Avatovyje), bet evangelizacija jiems nesisekė. Ispanų kolonistai hopius ėmė gaudyti į vergiją. 1680 m. hopių pueblai sukilo ir sugriovė Avatovio misiją. 1700–1701 m. pranciškonai bandė misiją atkurti, bet vėl buvo nužudyti ir daugiau iki pat XIX a. europiečiai į hopių žemes nebesiskverbė. XVII a. pab., po nesėkmingo sukilimo prieš ispanus, į hopių žemes atsikėlė dalis tevų, kurie, nors ir persimaišė su hopiais, bet išlaikė savo kalbą. Tevai užėmę šiaurinį plokščiakalnį (mesą) užtikrino hopių išorinius ryšius (buvo vertėjai, kariai) ir saugojo nuo antpuolių.
XVII a. hopiai iš ispanų perėmė naminius gyvulius (arklius, avis, asilus, XX a. avis pakeitė galvijais), geležį, sodininkystę (persikai, abrikosai), XIX a. pab. – iš navachų perėmė sidabro apdirbimo technologiją.
XIX a. į hopių žemės ėmė veržtis vergų prekeiviai – meksikiečiai, apačiai, navachai. 1850 m. hopiai pasiprašė amerikiečių apsaugos nuo navachų. 1882 m. buvo sudaryta hopių rezervacija, bet navachai užėmė apie pusę jos ploto. Kovos dėl žemių su navachais tęsėsi iki pat XX a. pab. Buvo sudaryta tarpinė rezervacijos sritis, kuria gali naudotis tiek hopiai, tiek navachai. XIX–XX a. sąvartoje Oraibio kaime kilo konfliktas tarp tradicionalistų ir hopių, pasisakiusių už amerikietiškos švietimo sistemos perėmimą. Konservatyvieji hopiai, patyrę JAV prievartą, vėliau išsikėlė ir įkūrė Hotevilos gyvenvietę. Nuo 1935 m. turi renkamą genties tarybą.
Medžiaginė kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradiciškai hopiai vertėsi drėkinamąja terasine žemdirbyste, augino daugiausia kukurūzus, ankštinius augalus, moliūgus. Nuo XVII a. palaipsniui ėmė plėtoti gyvulininkystę. Ypač išplėtojo keramikos amatą, kūrė įmantrius piešinius tiek ant keramikos dirbinių, tiek ant sienų. Vieninteliai tarp Šiaurės Amerikos indėnų naudojo už kurą akmens anglį, kurią (atviruoju ir požeminiu būdu) ėmė kasti XVII a.
Kaip ir kitos pueblų tautos, hopiai gyveno (ir tebegyvena) įtvirtintose, ant stačiašlaičių uolų (mesų) įkurtose gyvenvietėse. Stato akmeninius būstus.
Dabar dirba daugiausia samdomus darbus. Išlikusi audimo, keramikos gamybos tradicija. Gamina suvenyrus. Hopių tradicionalistai ilgai priešinosi anglių gavybai bei kazino verslui jų žemėse, bet galiausiai šios ūkio šakos buvo įvestos.
Dvasinė kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Hopiai skirstėsi į egzogamines gimines ir giminės linijas, jungėsi į brolijas. Santuoka matrilinijinė. Būta ezoterinių bendruomenių, kurios rinkdavosi požeminiuose būstuose (kivose), stovėjusiuose atokiau nuo gyvenamųjų namų. Pagrindinė visuomenės ląstelė – namų ūkis, turėjęs autonomiją, nuosavą žemės valdą. Gyvenvietę valdė vadas ir šventikai.[4]
Hopiai išplėtoję sudėtingą religinę-mitologinę sistemą. Pasak hopių kosmogoninio mito, saulės dvasia Tava iš beribės erdvės (Tokpella) sutvėrė „pirmąjį pasaulį“ ir gyvas būtybes. Kitas mitas plėtoja kosmologinę keturių pasaulių grandinę, kurioje žmonija degraduoja ir išsuka iš Tavos užbrėžto darnos kelio. Su mirusiųjų dvasiomis siejama mitologija apie kačinus ir ritualiniai vaidinimai su lėlėmis arba medinėmis kaukėmis.
Rezervacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dauguma hopių gyvena Arizonos hopių rezervacijoje, nedidelė dalis – Kolorado upės rezervacijoje (mišri). Rezervaciją sudaro 10 kaimų (pueblų), esančių Navachų ir Kokonino apygardose. Skirstosi į 3 plokščiakalnius (mesas), sudarytus iš kelių kaimų. Taip pat yra keli kiti kaimai. Turi savo aukštąją mokyklą, radijo stotį. Rezervacijos administracinis centras – Kikocmovis.
-
Hopių keramika
-
Altorius, įrengtas kivoje
-
Šokis su kačinų kaukėmis (XIX a. pab.)
-
Hopių merginos (su brandos amžių rodančiomis šukuosenomis), mala grūdus (~1906 m.)
-
Hopių mergaitė (1997 m.)
-
Hopių šventikas (~1898 m.)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Hopiai. Hopiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑
hop
Duomenys apie kodu „hop“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com - ↑ [1]
- ↑ Хопи,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.