Pereiti prie turinio

Gurunsiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Grusiai)
Gurunsiai
Sisalių berniukai Ganos šiaurėje
Sisalių berniukai Ganos šiaurėje
Gyventojų skaičius ~4 mln.
Populiacija šalyse Ganos vėliava Gana
0,7 mln (2018), 2,5% gyventojų[1]

Burkina Faso vėliava Burkina Fasas
0,9 mln. (2018), 4,6% gyventojų[1]
Togo vėliava Togas
2,1 mln. (2018), 25,9% gyventojų[1]

Kalba (-os) gurunsių
Religijos vietinės religijos, krikščionybė
Giminingos etninės grupės gurmančiai
Vikiteka: Gurunsiai

Gurunsiai (angl. Gurunsi, pranc. Gourounsi) – Afrikos tauta, ar tautų grupė, gyvenanti centro pietų Burkina Fase, šiaurės Ganoje, šiaurės Toge ir šiaurės rytų Dramblio Kaulo Krante. Populiacija siekia apie 4 mln. žmonių[1].

Kalba keliolika giminingų gurunsių kalbų, kurios priskiriamos gurų kalboms[2]. Tikintieji daugiausiai išpažįsta vietines afrikietiškas religijas, yra krikščionių, šiek tiek musulmonų.

Gurunsių teritorija (Nr. 4 žemėlapyje)

Gurunsių gyvenama teritorija įsiterpusi tarp Juodosios Voltos vakaruose ir Baltosios Voltos rytuose. Ji driekiasi abipus Burkina Faso ir Ganos sienos. Ganoje jų teritorija apima Aukštutinio Rytų regiono vakarinę dalį ir didžiąją dalį Aukštutinio Vakarų regiono. Burkina Fase jų teritorijos sutampa su Centrinio regiono ir Vidurio Vakarų regiono ribomis.

Pietuose gurunsių kaimynai yra mamprusiai, pietvakariuose dagabai ir valai. Šiaurės rytuose nuo jų (anapus Baltosios Voltos) gyvena mosiai, vakaruose (anapus Juodosios Voltos) – bobai.

Gurunsių kraštas yra etniškai įvairus, o vietos gentys tarpusavyje nesusišneka, turi skirtingas tradicijas. Svarbiausi gurunsių subetnosai yra šie:

Dalis gurunsių etnosų gyvena atsiskyrę nuo pagrindinės teritorijos. Tarp jų yra kalamsiai (pranc. Kalamsé, gyvenantys Burkina Faso ir Malio pasienio zonose), kabijai (angl. Kabiye), gyvenantys Toge (skaitlingiausia gurunsių grupė), vaglai (angl. Wagla), gyvenantys centrinėje Ganoje ir kiti.

Gurunsių teritorija apima šiaurinį Ganos pakraštį ir Burkina Faso vidurio pietus

Į dabartines teritorijas gurunsių protėviai atsikėlė greičiausiai apie XI a. Jų pavadinimas yra egzonimas, greičiausiai sugalvotas šiaurinių ir rytinių kaimynų, skirtas įvardinti „laukines“, neislamiškas tautas. Pats žodis kildinamas iš songajų (zarmų) žodžio guru-si, reiškiančio „tie, kurių neįveikia geležis“.

Gurunsiai nesuformavo didelių valstybių, o gyveno nedidelėmis vietos bendruomenėmis. Jų visuomenės centras buvo miesteliai, vadovaujami vadų. Kartais jie organizuodavosi į didesnius teritorinius junginius. Pavyzdžiui kasemai turėjo 6 gentines karalystes ir pripažino Tiebelės miestelį ir jame esančius rūmus savo politiniu ir dvasiniu centru[3].

Nors per istoriją į gurunsių žemes bandė veržtis galingesnės aplinkinės valstybės (pvz. Mosių valstybės Uagadugu ir Jetenga, songajų Zabarima), nė viena jų neišlaikė valdžios ilgiau. XIX a. pabaigoje dėl šios teritorijos kovojo Britų, Prancūzų ir Vokiečių kolonijinės imperijos. 1895 m., po Uagadugu protektorato sukūrimo, Prancūzija užvaldė didžiąją dalį gurunsių žemių. Piečiausią jų arealą užėmė Britų imperija. Šis gurunsių etninės teritorijos padalinimas išlieka iki dabar.

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „The World Factbook — Central Intelligence Agency“. www.cia.gov (anglų). Suarchyvuotas originalas 2019-09-06. Nuoroda tikrinta 2020-02-02.
  2. Bodomo, Adams. 2020. "Mabia: Its Etymological Genesis, Geographical Spread, and some Salient Genetic Features. " In: Bodomo A., Abubakari H. & Issah, S. 2020. Handbook of the Mabia Languages of West Africa. Galda Verlag, Berlin, Germany. 400 pages, ISBN 978-3-96203-117-6 (Print) ISBN 978-3-96203-118-3 (E-Book)
  3. Austin, Dennis (1976). Ghana Observed: Essays on the Politics of a West African Republic. Manchester University Press. pp. 72.

Papildomam skaitymui

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Dittmer Kunz, Die sakralen Häuptlinge der Gurunsi im Obervolta-Gebeit, Westafrika, Kommissionsverlag Cram, de Gruyter, Hambourg, 1961, 176 p.
  • Anne-Marie Duperray, Les Gourounsi de Haute-Volta: conquête et colonisation : 1896–1933, F. Steiner, Stuttgart, 280 p. ISBN 3-515-04112-5 (texte remanié d’une thèse de Šablonas:3e), 1978)
  • Luc Pecquet, L’Habitat Gurunsi, Université Panthéon-Sorbonne, Paris, 1985, 228 p. (mémoire de maîtrise)
  • Louis Tauxier, Le Noir du Soudan: pays Mossi et Gourounsi: documents et analyses, E. Larose, Paris, 1912, 796 p.