Galšia (upė)
| Galšia | |
|---|---|
 Vandens malūnas ant Galšios Alšėnuose
| |
| Ilgis | 60 km |
| Baseino plotas | 311 km² |
| Vidutinis debitas | 2,3 m³/s |
| Ištakos | Liudvikauščynos apylinkės |
| Žiotys | Beržūna |
| Šalys | Gudija |
 Vikiteka |
Galšia |
Galšia arba Alšia[1] (bltr. Альшанка, Гальшанка, rus. Ольшанка) dar vadinama Višnevka, Žygianka, Luska (Вішнёўка, Жыгянка, Луска) – upė Gudijoje, Minsko ir Gardino srityse; Beržūnos dešinysis intakas (Nemuno baseinas).
Prasideda Ašmenos rajone, Liudvikauščynos kaimo apylinkėse. Teka pietvakarinėmis Ašmenos aukštumos pašlaitėmis. Suteka su Beržūna ties Neravų (Niarovų) kaimu. Upės vidutinis nuolydis 1,5 m/km. Slėnis ryškus, salpa iš abiejų pusių, labiausiai išreikšta aukštupyje ir žemupyje, 100–200 m pločio. Krantai žemi. Aukštupyje ir žemupyje teka pro durpynus.
Didžiausi intakai: Klimokas ir Gastokas (dešinieji).
Svarbiausios gyvenvietės prie Galšios: Alšėnai, Vyšniavas (miesteliai), Vaišnoriškės, Drahlevcai, Bagdanava, Dzesiatnikai, Linkos, Doržnės.
Upėvardžio etimologija neaiški. Kazimieras Būga kildino iš ide. *el-, *ol- „tekėti, tižti“, kur š (ide. ḱ) yra determinantas. Plg. bltr. алёс „liūnas, raistas, klampynė“, bltr. альса „durpinga pelkė“, lenk. ols „pelkių miškelis“.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Беларуская энцыклапедыя: У 18 т. Т.1: А – Аршын / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў і інш – Мн.: БелЭн, 1996. – Т. 1. – С. 289. – 552 с. – 10 000 экз. – ISBN 985-11-0036-6 (т.1).
- ↑ Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas Archyvuota kopija 2017-02-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.