Franz Kafka

Francas Kafka vok. Franz Kafka
Francas Kafka 1906 m.
Gimė	1883 m. liepos 3 d. Praha, Bohemija, Austrija-Vengrija (dab. Čekija)
Mirė	1924 m. birželio 3 d. (40 metų) Klosternoiburgas, Žemutinė Austrija, Austrija
Veikla	prozininkas
Vikiteka	Franz Kafka

Francas Kafka (vok. Franz Kafka; 1883 m. liepos 3 d. Prahoje – 1924 m. birželio 3 d. Kyrlinge) – žymus austrų prozininkas, vienas įtakingiausių ir savičiausių XX a. rašytojų, rašęs vokiečių kalba.

F. Kafka išsiskiria savitu rašymo stiliumi, dauguma jo darbų nėra iki galo baigti ir išspausdinti nepaisant rašytojo noro juos sunaikinti. Žinomiausi autoriaus darbai yra novelė „Metamorfozė“ bei nebaigti romanai „Procesas“ ir „Pilis“.

Biografija

F. Kafka gimė 1883 m. Prahoje, vidutiniojo sluoksnio žydų kilmės šeimoje. Tuo metu Praha buvo Bohemijos sostinė ir priklausė dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai. Per visą savo gyvenimą jis retai išvykdavo iš gimtojo miesto.

F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santūrių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką, po Prahos apylinkes. Mokėjo ir čekų kalbą, dalyvavo Prahos politinių ir kultūrinių klubų renginiuose. Tačiau, kaip F. Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės. Svetimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste.

F. Kafkos gimtoji kalba buvo vokiečių, čekiškai kalbėjo beveik be akcento. Vokiškai tuo metu kalbėjo apie 10 proc. Prahos gyventojų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai, rašė ir kalbėjo praktiškai tik vokiškai. F.Kafka hebrajų kalbos pramoko tik gyvenimo pabaigoje, būdamas įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė visaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga.

Šeima ir jaunystė

F.Kafka būdamas penkerių

Kafkos namas 1889–1896 m.

Paminklas Kafkai Prahoje

F. Kafka buvo Hermano Kafkos (Hermann Kafka; 1852–1931) ir Julijos Kafkos (Julia Kafka, gim. Löwa; 1856–1934) sūnus. Iš provincijos atvykęs Hermanas Kafka buvo pirklys, turėjo krautuvėlę. Motina kilusi iš turtingos Pobedbradų šeimos. Tėvas norėjo, kad sūnus padarytų valdininko karjerą. F. Kafka turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Heinrichą, kurie mirė netrukus po gimimo. Rašytojas taip pat turėjo tris jaunesnes seseris: Gabrielę ("Elli"; 1889–1941), Valeriją ("Valli"; 1890–1942) ir Otiliją ("Ottla"; 1892–1943). Gabrielė ir Valerija su šeimomis 1941 m. spalį buvo išsiųstos į Lodzės getą, o 1942 m. į Kulmhofo naikinimo stovyklą, kur ir mirė. Spėjama, kad Otilija buvo išsiųsta į Terezienštato, o vėliau į Aušvico koncentracijos stovyklas. Visos trys seserys mirė koncentracijos stovyklose.

Darbo dienomis F. Kafkos tėvai sunkiai dirbdavo ir retai būdavo namie. Motina padėjo tvarkyti tėvo verslo reikalus ir dirbdavo po 12 val. per dieną. Vaikai šeimoje augo prižiūrimi auklių ir tarnų.

Nuo 1889 iki 1893 m. lankė vokiečių berniukų pradinę mokyklą Prahoje. Baigęs pradinę mokyklą, F. Kafka buvo priimtas į vokiečių gimnaziją Altstädter Deutsches Gymnasium, įsikūrusią Kinskio Rūmuose. 1901 m. išlaikė brandos egzaminus. Jau tuo metu F.Kafka domėjosi literatūra (jo ankstyvieji darbai nėra išlikę, greičiausiai jis juos sunaikino pats), taip pat socializmo ir darvinizmo idėjomis. To laikotarpio F.Kafkos draugai buvo žydų teatro aktorius Rudolf Illowy iš Varšuvos, Hugo Bergmann (vėliau tapęs Jeruzalės universiteto rektoriumi), Ewald Felix Pribram ir Oskar Pollak. Jis mėgo leisti laisvalaikį su savo dėde Zygfrydu, kuris dirbo kaimo gydytoju Třeště.

Studijos

1901 m. rugpjūtį įstojo į Karlo universitetą Prahoje. Iš pradžių studijavo chemiją, tačiau po pirmųjų dviejų savaičių studijų pakeitė savo profilį į teisę. Tuo ypač buvo patenkintas jo tėvas, nes teisės studijos galėjo pasiūlyti platesnį karjeros galimybių spektrą. Universitete F. Kafka įstojo į Lese- und Redehalle der Deutschen Studenten, studentų organizaciją, kuri organizuodavo literatūrinius renginius. Studijuodamas teisę, taip pat klausydavosi kultūros istorijos ir vokiečių filologijos paskaitų. Tuo metu jis kurį laiką svarstė ar nepradėti studijuoti vokiečių filologijos Miunchene, tačiau šios minties atsisakė ir tęsė teisės mokslus. Pirmų studijų metų pabaigoje F. Kafka susipažino su Maksu Brodu, žinomu to meto Prahos literatūriniuose sluoksniuose, kuris vėliau tapo jo labai artimu draugu. Apie Maksą Brodą buvo susibūrusi kelių rašytojų, kuriuos vienijo žydiška kilmė ir Praha, grupė. Be Kafkos į šią grupę įėjo Felix Weltsch ir Oskar Baum.

1906 m. liepos 18 d. F. Kafka apsigynė teisės daktaro disertaciją ir pradėjo vienerių metų privalomą bei neapmokamą valdininko darbą valstybinėje įstaigoje.

Darbas

Nuo 1907 m. spalio 1 d. iki 1908 m. liepos mėn. italų draudimo bendrovės „Assicurazioni Generali“ tarnautojas. Jo kūriniai, parašyti tuo metu, liudija apie jam nepriimtiną darbo grafiką (nuo 8 val. vakaro iki 6 val. ryto). Po darbo jam nelikdavo nei jėgų, nei laiko rašyti, todėl 1908 m. rugpjūčio 15 d. darbą metė, o po dviejų savaičių perėjo dirbti į pusiau valstybinę Bohemijos karalystės darbininkų nelaimingų atsitikimų draudimo įstaigą Prahoje („Arbeiter-Unfall-Versicherungs-Anstalt für das Königreich Böhmen“, AUVA). Tai buvo socialinio draudimo įmonės ir darbo inspekcijos mišinys. Darbo reikalais daug važinėjo po Čekiją, tikrindamas darbo sąlygas pramonės įmonėse. Dirbdamas matė, kokios pavojingos darbo sąlygos buvo tuometėje pramonėje. Pateikė kai kuriuos siūlymus dėl nelaimingų atsitikimų prevencijos (dalis nuostatų buvo priimta). Dėl savo patirties iš dalies solidarizavosi su darbininkija, demonstracijose (prie jų prisijungęs kaip praeivis) kartais eidavo įsisegęs raudoną gvazdiką (sagos skylėje). Dažnai savo darbą vadino duonos darbu, nes neva dirbęs tik kad susimokėtų sąskaitas. Vadovybės buvo vertinamas, kelis kartus buvo paaukštintas pareigose. Čia jis išdirbo iki pirmalaikio išėjimo į pensiją 1922 m. Darbo laikas buvo kur kas palankesnis, po pietų ir vakarais likdavo nemažai laisvo laiko. Lygiagrečiai darbui, F. Kafka atsiduodavo kūrybai, daug bendravo su artimais draugais – Maksu Brodu ir Feliksu Velču, kurie tuo metu buvo vadinami „Der enge Prager Kreis“ (vidinis Prahos apskritimas).

To meto standartais F.Kafka buvo gana turtingas. Pajamos leido jam gyventi gana pasiturintį gyvenimą, būdingą aukštesniajai vidutinei klasei Prahoje. Be kita ko, jis galėjo sau leisti keliones po Europą.

Vėlesni metai

1917 m. F. Kafka susirgo tuberkulioze. Skausmas, kančia, mirtis, kuriuos jis dažnai vaizdavo savo kūriniuose, tapo gyvenimo realybe. Dėl ligos jam buvo reikalingas nuolatinis palaikymas. Labiausiai ligos periodu jam padėjo jo šeima, o ypač sesuo Otelija. Labai bijojo, kad aplinkiniai žmonės pradės laikyti jį fiziniu ir protiniu ligoniu, tačiau jis kitiems sudarė teigiamą inteligentiško, ramaus ir žmogaus su puikiu humoro jausmu įspūdį.

Mirė 1924 m. birželio 3 d. sanatorijoje Kierlinge (netoli Vienos). Palaidotas Prahoje.

Kūryba

Kūrybą F. Kafka laikė fantazijos, pasąmonės, sapno, vizijos – subjektyviausių ir paslaptingiausių menininko gelmių – išraiška. Tačiau jis sugebėjo atskleisti savo kūryboje esmines laikmečio tendencijas, apibendrinti XX a. žmogaus patirtį ir prasiskverbti iki universalių egzistencijos tiesų. Jo kūryboje susiduriame su keistu, nelengvai paaiškinamu, grėsmės ir baimės kupinu pasauliu, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku, kasdienybė – su mistinėmis vizijomis. Daug skaudžiau nei amžininkai jis akcentavo neviltį, susvetimėjimą, žmogaus izoliaciją, būties paradoksalumą.

Nusakyti F. Kafkos kūrybos metodą nelengva. Jis buvo ekspresionistų amžininkas. Karo išvakarėse susiformavęs ekspresionizmo menas – skausmingas, egzaltuotas kūrėjo sielos šauksmas – išreiškė tragišką jaunosios kartos jauseną, pasaulio susvetimėjimą ir deformaciją. Ekspresionistai dažnai vaizdavo patologiškas būsenas, pasąmonės reiškinius, žiaurius instinktus. Dvasinė ir estetinė ekspresionistų pozicija iš dalies gimininga F. Kafkai, tačiau patosas, retorika, egzaltacija jam, „fanatiškam analitikui“, svetimi. Be to, ekspresionistai tikėjo „geru žmogumi“, kūrė visuotinės žmonių brolybės viziją, o F. Kafkos vaizduojamas pasaulis neturi ateities. Jo kūryboje galima įžvelgti ryšių ir su romantizmu, ir su realizmu bei natūralizmu, nors, naudodamas šių srovių poetiką, jis siekė visai kitų tikslų.

Esminis F. Kafkos meninis principas – subjektyviojo pasaulio pirmumas prieš empirinę tikrovę. Jis nesiekė tiksliai perteikti tikrovės, o bandė sukurti tokį vaizdą, kuriame „gyvenimas būtų parodytas su natūraliais puolimais ir pakilimais ir suvokiamas kaip niekas, kaip sapnas, kaip plevenimas“. Jau ankstyvojoje prozoje išryškėjo būdingas F. Kafkos stiliaus bruožas: netikėtas, be jokių komentarų išorinės tikrovės perėjimas į vidinę, realaus veiksmo perėjimas į fantastinį. Literatūra F. Kafkai buvo absoliučios tiesos išraiška. Rašė jis be išankstinio plano, spontaniškai. Apsakymuose, novelėse, romanuose rašytojas įvairiais aspektais gvildena pažinimo, ieškojimo, tiesos, kūrybos, kovos, bausmės ir valdžios problemas. Tai yra ir atraminiai jo pasaulėjautos taškai.

F. Kafka nepaprastai reikliai vertino savo kūrybą, todėl leido publikuoti tik nedidelę jos dalį. Prieš mirtį F. Kafka savo draugui, rašytojui M. Brodui pavedė sudeginti kitus rankraščius. M. Brodas, suvokdamas F. Kafkos kūrybos reikšmę (jis – vienas pirmųjų F. Kafkos biografų ir interpretatorių), išleido visą savo draugo kūrybinį palikimą.

Kūriniai

Romanai:

• Procesas (1914);
• Pilis (1926);
• Amerika (1927).

Novelės:

• Nuosprendis (1913);
• Metamorfozė (1915);
• Pataisos darbų kolonijoje (1918);
• Kaimo gydytojas (1919);
• Pranešimas akademijai (1919);
• Bado meistras (1924).

Nuorodos

Vikicitatos

• Project Kafka Archyvuota kopija 2020-12-06 iš Wayback Machine projekto.