Fiskas

Romėnų moneta, kurios reverse pavaizduoti ietis hasta, kvestoriaus kėdė ir fiskas

Fiskas (lot. fiscus 'pintinė, kapšas') – Romos imperatoriaus iždas. Viešasis iždas vadinosi aerariumas.

Romos respublikos laikais valstybės iždas buvo vieningas ir jis vadinosi aerariumas. Formuojantis imperatoriaus valdžiai provincijos buvo padalintos tarp Senato, kaip senosios respublikos atstovo, ir imperatoriaus. Kartu buvo padalintos ir viešosios pajamos bei išlaidos. Senato iždas išlaikė pavadinimą aerariumas, o imperatoriaus iždas ėmė vadinti fiskas. Žodžiu lot. fiscus buvo vadinama vytelių pintinė, kurioje romėnai laikydavo ir nešiodavo dideles sumas pinigų. Asmeninės imperatoriaus lėšos buvo nesusijusios su fisku.

Fisko pajamos buvo:

• mokesčiai, kuriuos surinkdavo iš imperinių Romos provincijų,
• niekieno dvarų pajamos,
• konfiskuotas turtas (pvz., dėl savo padaryto nusikaltimo nusižudžiusių asmenų turtas, pinigų klastotojų turtas ir kt).
• numatyta rastų lobių dalis,

ir kt. Fisko išlaidos buvo:

• išlaidos armijai ir laivynui, kariniams reikmenims
• valdininkų algos
• užmokestis už grūdus Romai
• išlaidos pašto sistemai
• išlaidos viešiesiems statiniams išlaikyti.

Fisko kaip imperatoriaus iždo egzistavimas rodo, kad ankstyvojoje Romos imperijoje egzistavo valdžių pasiskirstymas tarp imperatoriaus dvaro ir Senato. Vėliau imperatorius ėmė įgauti vis didesnę valdžią imperijoje, kartu didėjo ir fisko dydis. Galų gale fiskas ėmė reikšti visos valstybės iždą (kaip kad tai reiškė aerariumas respublikos laikais). Kada fiskas susiliejo su aerariumu nėra žinoma, bet Adriano laikais jie dar buvo skirtingi. Susiliejus abiem iždams žodžiai fiskas ir aerariumas ėmė reikšti tą patį – imperatoriaus iždą, kuris buvo vienintelis valstybės iždas. Kol šie iždai buvo atskiri, jiems galiojo skirtingos teisės dalys – aerariumui jus populi, o fiskui – jus fisci.

Pirmaisiais metais fiskui vadovavo racionalis, kuris pradžioje būdavo atleistinis, nes Augustas pageidavo, kad šias pareigas vykdytų tarnas, nesusijęs su tradicinės visuomenės klasių reikalavimais. Vėlesniais metais korupcija ir prasta atleistinių reputacija privertė rinktis patikimesnius fisko administratorius. Nuo Adriano laikų (117–138) visi racionaliai būdavo parenkami iš ekvitų, ir ši tvarka išsilaikė iki Diokleciano laikų.
Vėliau fiską tvarkė valdininkai, vadinti prokuratoriais, advokatais, patronais ir prefektais. Imperatorius Nerva įsteigė fisko pretoriaus (lot. praetor fiscalis) pareigybę, šis pretorius administravo teisę, susijusią su fisku. Asmeninį imperatoriaus turtą (patrimoniumą) tvarkydavo cezario prokuratorius (lot. procurator Caesaris).

Nuorodos

• Fiscus In: Smith W. (1870) Dictionary of Greek and Roman Antiquities