Etmonatas

Військо Запорозьке Zaporožės kariuomenė
Rusijos imperijos vasalas (1654-1764) Osmanų imperijos vasalas (1654-1656, 1669–1685)
← 1649 – 1764 →
Vėliava Herbas
Location of Etmonatas Valstybės teritorija apie 1654 m.
Sostinė	Čyhyryna (1648–1676) Baturinas (1663–1708) Hluchivas (1708–1764)
Kalbos	lenkų, ukrainiečių
Valdymo forma	Stratokratija
Etmonas
1648–1657	Bogdanas Chmelnickis
1750–1764	Kirilas Razumovskis
Istorija
- Chmelnickio sukilimas	1649 m., 1649
- Paversta Mažosios Rusijos gubernija	1764 m.

Etmonatas, arba Kazokų etmonatas (ukr. Гетьманщина = Hetmanščina), oficialiai vadinama Zaporožės kariuomene (ukr. Військо Запорозьке = Viisko Zaporozke) – valstybė dabartinės dalies Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijoje. Apėmė dabartinę vidurio Ukrainą (Podolė, Priednieprė, Zaporožė), taip pat dalį Rusijos Briansko srities (Severščina) ir Baltarusijos pietrytinį pakraštį.

Valstybė susikūrė 1649 m., kuomet Chmelnickio sukilimo metu atsiskyrė nuo Abiejų Tautų Respublikos. Didžiąją dalį istorijos etmonatas pripažino Rusijos imperijos valdžią ir buvo traktuojamas kaip jos vasalas. Du atskirus laikotarpius etmonatas taip pat buvo ir Osmanų imperijos vasalas. 1764 m. Jekaterina II galutinai panaikino etmonato kazokų savivaldą.

Pavadinimai

Oficialus valstybės pavadinimas buvo Zaporožės kariuomenė (lot. Exercitus Zaporoviensis). Zaporožė yra vienas iš Ukrainos istorinių regionų Dniepro upės baseine, iš kur ir kilo valstybė. Kariuomenė šiuo atveju reiškė regioninę kazokų armiją. Etmonatu ši valstybė buvo pavadinta istorikų XIX a. pagal jos valdovo titulą etmonas.

Lenkų, lotynų ir osmanų kalbomis valstybė dar buvo vadinama Ukraina (osm: Ukrayna memleketi, lot. Ukranya) arba Kazokija, Kazokų kraštas (lot. Terra Cosaccorum). Rusijoje ji buvo vadinama Mažąja Rusia (rus. Малороссия = Marorossiya), ją priešpastatant Didžiajai Rusiai, t. y. Maskvos Rusijai.

Istorija

Susikūrimas

Etmonato teritorija apie 1654 m.

XVII a. nusilpusioje Abiejų Tautų Respublikoje, įsivėlusioje į karus su Rusija, kilo Chmelnickio sukilimas. Jis buvo nukreiptas prieš Lenkijos dominavimą rusėnų žemėse. Zaparožės regione prasidėjęs sukilimas išsiplėtė po rusėnų žemes, o 1648 m. Bogdanas Chmelnickis įžengė į Kijevą. 1649 m. derybų su Lenkija Perejeslavo mieste metu, jis pasiskelbė "Rusios valstybės" etmonu, ir pareiškė teises į žemes iki pat Chelmo ir Haličo vakaruose.

Iki 1649 m. rugpjūčio trukusio karo su Lenkija metu Chmelnickio kazokai sudarė sąjungą su Krymo chanatu. Jiems pavyko nustatyti vakarines sienas. Istorinė Voluinė ir Galicija liko Lenkijos karalystės sudėtyje. Tuo metu etmonatas valdė apie 650 tūkst. km² teritoriją. Joje gyveno apie 3 mln. žmonių. B. Cmelnickis siekė konsoliduoti vietos rusėnų visuomenę kovoje su lenkais. Lenkų didikai buvo vejami iš šalies, o jų žemės nusavinamos ir dalijamos kazokams. Pirmasis etmonas bandė sukurti aiškesnę administracinę struktūrą, kelti šalies ekonomiką, tačiau jo valdžią labai ribojo kazokų laisvės.

Nors iš pradžių kazokai tikėjosi Krymo chanato paramos kovoje prieš Lenkiją, šis pasirodė nepatikimas. Todėl jie atsigręžė į Rusiją kaip savo sąjungininkę. 1654 m. įvykusioje Perejeslavo radoje buvo sudaryta sutartis, kuria Kazokų etmonatas įstojo į Rusijos sudėtį, tačiau išlaikė autonomiją. Siekdama apginti "savo" žemes Rusija pradėjo karą su Lenkija, trukusį iki 1667 m.

Ruina

Ivanas Vyhovskis

Dar tebesitęsiant karui, iš karto po Bogdano Chmelnickio mirties 1657 m., Etmonatas nugrimzdo į pilietinį karą, kuris istoriografijoje žinomas kaip Ruina (ukr. Руїна). Dar kūrimosi laikais etmonato visuomenė buvo mažai kontroliuojama centrinės valdžios. Kazokų diduomenė (staršina) neturėjo valstybingumo tradicijos, o jų vertybės rėmėsi laisvėmis, kurios neretai vesdavo į anarchiją. Valstybėje iš lenkų didikų atimtos žemės ėjo iš rankų į rankas, didėjo įtampa tarp diduomenės ir skurdesnių kazokų bei valstiečių.

B. Chmelnickio įpėdinis Jurijus Chmelnickis buvo šešiolikmetis. Todėl kazokų rada regentu išrinko Bogdano Chmelnickio patarėją ir raštininką Ivaną Vyhovskį (ukr. Іван Виговський). Tačiau dalis kazokų buvo nepatenkinti šiuo sprendimu ir 1658 m. pradėjo sukilimą, siuntė raštus į Maskvą, prašydami įsikišti. Reaguodamas į tai, Vyhovskis suartėjo su Lenkija, su kuria sudarė Hadiačo sutartį. Pagal ją, Etmonatas turėjo grįžti į Abiejų Tautų Respubliką ir tapti trečiąja sudėtine jos dalimi (greta Lenkijos ir Lietuvos). Tačiau sutartis niekada neįsigaliojo, nes netrukus į Etmonatą įsiveržė Rusijos armija, ir Vyhovskis pabėgo į Lenkiją.

Dešiniakrantė Ukraina

Petras Dorošenko

1659 m. į valdžią sugrįžus Jurijui Chmelnickiui, išaiškėjo kad šis neturėjo tėvo charizmos ir nemokėjo valdyti. Iš pradžių jis sudarė su Rusiją naują sutartį, kuria tik sustiprino pastarosios valdžią regione. O vėliau išsigandęs persimetė į Lenkijos pusę ir nusprendė atiduoti Etmonatą Abiejų Tautų Respublikai. Šis mėtymasis baigėsi 1661 m. įvykusiu Etmonato skilimu: į rytus nuo Dniepro buvusios žemės (Kairiakrantė Ukraina) liko su Rusija, o į vakarus buvusios (Dešiniakrantė Ukraina) sugrįžo Lenkijai. Šį padalinimą užtvirtino 1667 m. Andrusovo sutartis tarp Rusijos ir ATR. Piečiausia Etmonato teritorija (Zaporožės sečė) buvo formaliai valdoma abiejų valstybių (kondominija), tačiau de facto buvo savarankiška.

Kairiakrantė Ukraina

Dešiniakrantėje Ukrainoje J. Chmelnickiui pasitraukus į vienuolyną, valdžią paėmė prolenkiškas etmonas Pavlas Teterija, tačiau 1665 m. jį nuvertė Petras Dorošenko, kuris pasikvietė į pagalbą Osmanų imperiją. Tai pradėjo ATR-Kazokų-Totorių karą, trukusį iki 1671 m. Su turkų pagalba Dorošenko sugebėjo keliems metams užvaldyti didžiąją dalį Ukrainos (įskaitant ir dešiniakrantę), tačiau buvo priverstas tapti Osmanų vasalu. Karo nusiaubtoje šalyje siautė totoriai vergų medžiotojai, kurie medžiojo slavų valstiečius ir juos pardavinėjo Osmanų imperijai. Nemažai kazokų migravo kitapus Dniepro, į Kairiakrantę Ukrainą. Šis migracijos procesas žinomas kaip Didysis bėgimas (ukr. Великий згін = Velikij zgin) Po karo ištuštėjusiame krašte palengva atkurta ATR valdžia, senosios vaivadijos, ir jis buvo apgyvendinamas iš naujo.

Kairiakrantėje Ukrainoje Etmonato sostine tapo Baturinas. Rusija toliau stiprino savo pozicijas kazokų tarpe, palaipsniui varžydama jų teises. Nors Osmanai ir totoriai nusiaubė ir šias žemes, ji patyrė mažiau niokojimo. Pasibaigus karams, 1686 m. Rusija ir Lenkija dar kartą įteisino Etmonato padalinimą palei Dniepro upę.

Ivanas Mazepa ir vėlyvasis laikotarpis

Ivanas Mazepa

Po 1686 m. Etmonatui galutinai liko tik Kairiakrantė (Rusijos dominuojama) Ukraina ir Kijevo miestas dešiniajame upės krante. Ši teritorija ilgainiui davė pradžią istoriniam-kultūriniam regionui, vadinamam Hetmanščina. Nuo 1687 m. čia stabilumą atkūrė naujai išrinktas etmonas Ivanas Mazepa. Jis sugebėjo ne tik sugebėjo suvienyti kazokų pulkus, bet ir sugrąžinti į kraštą ekonomikos bei kultūros klestėjimą. Jo laikais išsivystė Ukrainietiškojo baroko mokykla, daug įtakų perėmusi iš katalikiškosios Lenkijos, dar žinoma kaip Mazepos barokas.

Mazepa sėkmingai laviravo tarp savo kaimynių ir išlaikė draugiškus santykius su Rusijos imperija, kurios valdžią pripažino. Tuo metu Rusija buvo įsitraukusi į karą su Švediją. Sužinojęs, kad Petras I ketina jį atstatydinti iš etmono pareigų, Mazepa perėjo į Švedijos pusę prieš Rusiją. Už tai jam buvo pažadėta Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau Rusija 1708 m. sunaikino Mazepos sostinę Baturiną, kuriame įvykdytos vienos žiauriausių istorijoje Baturyno žudynės Lemiamas Poltavos mūšis 1709 m. baigėsi Švedijos pralaimėjimu, dėl ko Mazepa pabėgo iš šalies, o jo sąjungininkai buvo persekiojami.

Ukrainos kazokų dalys 1740 m. Etmonatas pažymėtas pilkai.

Šis įvykis dar labiau suvaržė kazokų laisves ir autonomiją. Nors formaliai valstybės autonomija išlaikyta, tačiau etmonų ir pulkų vadų skyrimą griežtai kontroliavo caras. Jie negalėjo vykdyti jokios užsienio politikos. Be to, čia egzistavo ir paraleli Rusijos skiriama valdžia Mažosios Rusios kolegija (rus. Малороссийская коллегия), reziduojanti Hluchive. Etmonato teritorijos priskirtos Kijevo gubernijai.

1764 m. etmonų institucija buvo galutinai panaikinta, o valdžia perduota Mažosios Rusijos kolegijai. Etmonato teritorijose buvo suformuota Mažosios Rusijos gubernija.

Kultūra ir švietimas

Šv. Mikalojaus Auksinių Kupolų vienuolynas Kijeve

Etmonato valstybė buvo pirmoji etninė ukrainiečių valstybė, kurioje ėmė formuotis ukrainiečių tapatybė. Nors iš pradžių lenkų kalba buvo naudojama kaip valstybinė rašto kalba, nuo 1667 m. ją pakeitė vadinamoji "paprastoji kalba" (ukr. проста мова), kuri formavosi kaip raštijos kalba ir davė pradžią dabartinei ukrainiečių kalbai.

Rusijos imperijoje Etmonatas buvo laikomas viena labiausiai apsišvietusių dalių. Ivano Mazepos valdymo laikais Kijevo kolegija tapo Kijevo akademija, ir buvo didžiausias Rusijoje mokslo židinys, svarbus stačiatikių religinis ir kultūros centras. Be to, kolegija buvo įkurta ir Černigove, o Muzikos akademija - Hluchive. Kadangi iki tol Ukrainą valdė Abiejų Tautų Respublika, dėl besitęsiančių švietimo ir mokslo ryšių šiose švietimo įstaigose vyravo vakarietiško stiliaus švietimas, lenkų ir lotynų kalbos dominavo kaip pagrindinės mokslo kalbos. Iš Vakarų Europos apsilankiusieji neretai stebėdavosi aukštu raštingumo lygiu. Pvz., 1740 m. iš 1099 valstybėje priskaičiuojamų gyvenviečių net 866 turėjo pradines mokyklas, o kilmingųjų vaikai neretai vartodavo lotynų, lenkų, rusų, italų, prancūzų, vokiečių kalbas.

Valstybėje dominavo stačiatikių tikėjimas, o Kijevo mieste rezidavo metropolitas. Iš pradžių Ukrainos stačiatikiai buvo pavaldūs Konstantinopolio patriarchui, tačiau nuo 1658 m. pakeitė pavaldumą, pripažindami Maskvos patriarcho valdžią. Skatinant religijos plėtrą, buvo statoma daug naujų bažnyčių. Jų stilistika patyrė stiprią baroko įtaką, dėl ko suklestėjo Ukrainos barokas. Tarp tokių pavyzdžių buvo Šv. Mikalojaus Auksinių Kupolų vienuolynas, Sofijos soboras Kijeve, Šv. Kotrynos cerkvė Černigove ir kt.

Visuomenė

Kazokų pulkininkas

Iki Etmonato sukūrimo šiose teritorijose dominavo lenkų kilmės arba polonizuoti vietiniai magnatai, kurie valdė didžiules žemes ir jiems priklausančius valstiečius. Per Chmelnickio sukilimą dauguma jų pabėgo į Lenkijos kontroliuojamas teritorijas, kaip, beje, pabėgo ir katalikų bei unitų dvasininkai. Naujosios diduomenės sluoksnis formavosi iš nepolonizuotų vietos aristokratų ir naujai iškilusių kazokų karininkų. Jų statusas priklausė nuo karinių pasiekimų ir lojalumo etmonui, tačiau ilgainiui jie gavo iš senųjų magnatų atimtas paveldimas žemes ir tapo žemvaldžiais. Labai stambiu žemvaldžiu buvo ir stačiatikių dvasininkija, kuriai priklausė daugiau nei 17% visos Etmonato teritorijos.

Žemiau diduomenės sluoksnio buvo kazokų kariai, kurie ir toliau išlaikė karišką gyvenimo būdą. Jie dalinosi į eilinius ir karininkus, tarp kurių aukščiausią valdžią turėjo pulkininkai ir sotnikai (šimtinių vadai). Žemesnio rango kazokai dažnai jautė karininkų ir diduomenės išnaudojimą, dėl ko neretai kildavo sukilimai.

Miestai Etmonate nebuvo dideli. Didžiausi jų, Kijevas ir Nižynas, turėjo ne daugiau kaip 15 tūkst. gyventojų. Todėl miestiečių sluoksnis valstybėje buvo silpnas. Iš visų miestų 12 turėjo Magdeburgo teises.

Didžiausią visuomenės dalį sudarė valstiečiai. Kadangi Chmelnickio sukilimas pirmiausia siekė sumažinti žemvaldžių galią ir valstiečių išnaudojimą, bent iš pradžių Etmonato teritorijose valstiečių padėtis pagerėjo. Tiesa, lenkų žemvaldžius pakeitusi naujoji kazokų diduomenė ir toliau tikėjosi iš priklausomų valstiečių privalomo darbo ir mokesčių. Tačiau per visą etmonato laikotarpį valstiečiai nebuvo paversti baudžiauninkais ir visada turėjo judėjimo laisvę.

Valdžia ir administracija

Pirmasis etmonas Bogdanas Chmelnickis

Valstybė prasidėjo kaip karinė diktatūra, tačiau ilgainiui įgijo ir nemažai demokratijos bei oligarchijos bruožų. Sukarintas visuomenės pobūdis leido operatyviai suburti karius mūšiams, tačiau trukdė kurti administraciją ir efektyviai valdyti valstybę.

Aukščiausias asmuo valstybėje buvo etmonas (ukr. Гетьман). Šis terminas paveldėtas iš Abiejų Tautų Respublikos, kur taip buvo tituluojami vyriausieji karo vadai. Etmonas buvo renkamas visuotinės rados ir užimdavo šias pareigas iki mirties, arba kol būdavo pašalinamas iš valdžios rados sprendimu. Valdymo metu jis turėdavo pilną valdžią šalies administracijai, teismams ir amijai. Per XVIII a. jo valdžia buvo vis labiau ribojama, o paskutinieji etmonai realios valdžios nebeturėjo. Jų valdžią perėmė carui lojali Mažosios Rusios kolegija.

Svarbiausias valdymo organas formaliai buvo visuotinė rada (ukr. Козацька рада), kurią sudarė valstybės vyriškos lyties atstovai: didikai, dvasininkai, kazokai, miestų ir net valstiečių atstovai. Tačiau jau XVII a. pabaigoje jos vaidmuo buvo daugiau ceremoninis, nes tikrieji rinkimai vykdavo Karininkų (staršinos) radoje (ukr. Рада старшини = Rada staršini), kurią sudarė tik svarbiausi žmonės valstybėje. O nuo 1709 m. kiekvienus rinkimus turėdavo patvirtinti Rusijos caras.

Iki Etmonato sukūrimo šioje teritorijoje buvo ATR Kijevo, Černigovo, Braslavo vaivadijos. Tačiau jos buvo panaikintos. Valstybė buvo administruojama ją teritoriškai dalinant į pulkus (ukr. полк). Sukūrimo metu 1649 m. Etmonato teritorijoje buvo 16 tokių pulkų (į rytus nuo Dniepro - 7, į vakarus - 9). Jų centrai buvo Kijevas, Nižynas, Černigovas, Perejeslavas, Prylukai, Myrhorodas, Kropivna, Čyhyryna, Čerkasai, Kanivas, Korsunis, Pavoločas, Bila Cerkva, Vinica, Kalnikas, Braclavas, Umanė. Vėliau, praradus Dešiniakrantę Ukrainą, pulkų liko tik 10.

Pulkams vadovavo pulkininkai, išrinkti vietos radoje ir turėję ne tik karinę, bet ir teisminę bei administracinę valdžią. Kiekvieną pulką sudarydavo nuo kelių iki šešiolikos šimtinių (ukr. сотні), kurioms vadovaudavo šimtininkai (ukr. сотник) su centrais miesteliuose. Smulkiausias teritorinis vienetas buvo kazokų gyvenvietė kurinė (ukr. курінь = kurin), kurioje buvo priskaičiuojama keliasdešimt kazokų. Jai vadovavo atamanas (ukr. Курінний отаман). Kaimų bendruomenes valdė seniūnai.

Atskirą statusą turėjo Zaporožės sečė, piečiausia Etmonato teritorija, kuri formaliai buvo laikoma Etmonato dalimi, tačiau de facto buvo nepriklausoma ir į pulkų administracinę sistemą neįtraukiama. Zaporožės kazokai rinkdavo savo atskirą atamaną.

Etmonų sąrašas

• Bogdanas Chmelnickis (1649-1657);
• Jurijus Chmelnickis (1657, 1659-1662);
• Ivanas Vyhovskis (1657-1659);
• Pavlas Teterija (1662-1665) - Dešiniakrantė Ukraina;
• Ivanas Brichoveckis (1663-1668) - Kairiakrantė Ukraina;
• Petras Dorošenko (1665-1676) - Dešiniakrantė Ukraina;
• Demianas Mnohohryšnis (1668-1672) - Kairiakrantė Ukraina;
• Ivanas Samoilovičius (1672-1687) - Kairiakrantė Ukraina;
• Ivanas Mazepa (1687-1708);
• Ivanas Skoropadskis (1708-1722);
• Pavlas Palubotokas (1722-1724);
• Danilas Apostolas (1727-1734);
• Jakivas Lizohubas (1733-1749);
• Kirilas Razumovskis (1750-1764);

Literatūra

• Magocsi, Paul Robert (1996). A History of Ukraine. Toronto: University of Toronto Press. p. 784. ISBN 0-8020-0830-5.
• Magocsi, Paul Robert (2010). History of Ukraine: The Land and Its Peoples (2nd ed.). Toronto: U of Toronto. ISBN 978-1442610217.
• Kármán, Gábor; Kunčevic, Lovro, eds. (2013). The European Tributary States of the Ottoman Empire in the Sixteenth and Seventeenth Centuries. Leiden: Brill. ISBN 9789004246065.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.