Elektroninis verslas

Internetinis verslas arba elektroninis verslas – bet kokia verslo ar komercinė operacija, apimanti informacijos dalijimąsi internetu. Komercija yra keitimasis produktais ir paslaugomis tarp įmonių, grupių ir asmenų ir gali būti laikoma viena iš esminių bet kurios verslo veiklos rūšių. Elektroninė komercija orientuota į IRT (informacijos ir ryšių technologijos) naudojimą siekiant sudaryti sąlygas verslo išorės veiklai ir santykiams su asmenimis, grupėmis ir kitomis įmonėmis, o elektroninis verslas reiškia verslą su interneto pagalba. Elektroninis verslas skiriasi nuo elektroninės komercijos, nes jis susijęs ne tik su internetinėmis produktų ir paslaugų pardavimo ir pirkimo operacijomis, bet ir leidžia vykdyti verslo procesus naudojant vidinius ar išorinius tinklus.^[1] Sąvoką „e-verslas“ 1996 m. sukūrė IBM rinkodaros ir interneto komanda.^[2]^[3]

Elektroninio verslo rinkos dalyviai

Elektroninis verslas gali vykti tarp labai daug rinkos dalyvių: tai gali būti tarp verslo ir vartotojų, privačių asmenų, viešojo administravimo institucijų ar kitų organizacijų. Šiuos įvairius rinkos dalyvius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1) Verslas (B) 2) Vartotojas (C) 3) Administravimas (A) Visi jie gali būti pirkėjai arba paslaugų teikėjai rinkoje. Yra devyni galimi elektroninių verslo santykių deriniai. B2C ir B2B priklauso elektroninei prekybai, o A2B ir A2A priklauso elektroninės valdžios sektoriui, kuris taip pat yra elektroninio verslo dalis.

Istorija

Vienas iš pamatinių elektroninio verslo ramsčių buvo elektroninių duomenų mainų (EDI) plėtra. Ši sistema tradicinį dokumentų siuntimą paštu ir faksu pakeitė skaitmeniniu duomenų perkėlimu iš vieno kompiuterio į kitą be jokio žmogaus įsikišimo. Michaelas Aldrichas yra laikomas internetinių parduotuvių kūrėju. 1979 m. verslininkas prijungė televizorių prie operacijų apdorojimo kompiuterio su telefono linija ir pavadino jį „teleparduotuve“, t. y. pirkimu per atstumą. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio buvo padaryta didelė pažanga komercinio interneto naudojimo srityje. 1995 m. veiklą pradėjusi Amazon pradėjo veikti kaip internetinis knygynas, išaugo ir tapo didžiausia internetine mažmenininke visame pasaulyje, prekiaujančia maistu, žaislais, elektronika, drabužiais ir kt. Kitos sėkmingos internetinių prekyviečių istorijos yra eBay arba Etsy. 1994 m. IBM su savo agentūra „Ogilvy & Mather“ pradėjo naudoti IT sprendimų ir patirties pagrindus, kad galėtų reklamuotis kaip internetinio verslo lyderis, vartodamas „e-verslo“ terminą.^[4] Tada generalinis direktorius Louisas V. Gerstneris Jaunesnysis buvo pasirengęs investuoti milijardą dolerių šio naujo prekės ženklo pardavimui.^[5] 1997 m. spalio mėnesį atlikusi pasaulinius rinkos tyrimus, IBM pradėjo „Wall Street Journal“ aštuonių puslapių kūrinį, kuriame būtų pristatyta „e-verslo“ sąvoka ir reklamuojama IBM naujosios srities patirtis ^[4]. IBM nusprendė nepaženklinti termino „e-verslas“, tikėdamasi, kad kitos įmonės naudos šį terminą ir sukurs visiškai naują pramonę ^[5]. Tačiau tai pasirodė per sėkminga ir iki 2000 m., norėdama išsiskirti, IBM pradėjo 300 mln. USD kampaniją apie savo „e-verslo infrastruktūros“ galimybes ^[5]. Nuo to laiko terminai „elektroninis verslas“ ir „elektroninė komercija“ buvo laisvai keičiami ir tapo bendros liaudies kalbos dalimi ^[6]. JAV prekybos departamento duomenimis, apytiksliai mažmeninės elektroninės prekybos pardavimai 2019 m. sudarė 16% viso JAV mažmeninės prekybos, palyginti su 6,4 % 2010 m.^[7]

Verslo modeliai

Perėjimas prie elektroninio verslo yra sudėtingas ir norint, kad jis būtų sėkmingas, reikia balansuoti tarp strategijos, pritaikyto verslo modelio, tinkamų procesų ir technologijų. Kai organizacijos prisijungia prie interneto, jos turi nuspręsti, kurie e-verslo modeliai geriausiai atitinka jų tikslus ^[8]. Verslo modelis apibrėžiamas kaip produktų, paslaugų ir informacijos srautų organizavimas bei pajamų ir naudos šaltinis tiekėjams ir klientams. Elektroninio verslo modelio samprata yra ta pati, tačiau vartojama internete.

Pajamų modelis

Pagrindinis verslo modelio komponentas yra pajamų modelis arba pelno modelis, kuris yra pajamų generavimo pagrindas. Jame nurodoma, kurio pajamų šaltinio siekti, kokią vertę pasiūlyti, kaip įkainoti vertę ir kas moka už vertę. Tai yra pagrindinis įmonės verslo modelio komponentas. Pirmiausia nustatoma, koks produktas ar paslauga bus sukurta siekiant gauti pajamų, ir produkto ar paslaugos pardavimo būdai. Neturėdami tiksliai apibrėžto pajamų modelio, tai yra aiškaus plano, kaip gauti pajamas, naujos įmonės greičiausiai kovos dėl išlaidų, kurių negalės išlaikyti. Turėdamas pajamų modelį, verslas gali sutelkti dėmesį į tikslinę auditoriją, finansuoti produkto ar paslaugos plėtros planus, sudaryti rinkodaros planus, pradėti kredito liniją ir pritraukti kapitalą.

Elektroninė komercija

Elektroninė komercija yra prekyba produktais ar paslaugomis, naudojant kompiuterinius tinklus, pavyzdžiui, internetą. Elektroninė komercija remiasi tokiomis technologijomis kaip mobilioji komercija, elektroninis lėšų pervedimas, tiekimas grandinės valdyme, interneto rinkodara, internetinių operacijų apdorojimas, elektroninis duomenų mainai (EDI), atsargų valdymo sistemos ir automatizuotas duomenų rinkimas.

Privalumai

Elektroninis verslas turi daug privalumų, kurie dažniausiai yra susiję su verslo palengvinimu. Elektroninio verslo priemonių diegimo nauda yra gerinant verslo procesą, o ne naudojant technologijas.

Lengva sukurti: elektroninį verslą lengva sukurti net namuose, reikalinga tik programinė įranga, įrenginys ir interneto ryšys.
Lankstus darbo laikas: nėra laiko kliūčių, su kuriomis gali susidurti vietovės įmonė, nes internetas yra prieinamas visiems. Prie įmonės produktų ir paslaugų gali prisijungti visi, turintys interneto ryšį.
Pigesnis nei tradicinis verslas: elektroninis verslas kainuoja pigiau nei tradicinis verslas, tačiau jį įsteigti brangiau. Sandorių kaina taip pat yra pigesnė.
Jokių geografinių ribų: didžiausia nauda yra geografinio išsisklaidymo galimybė. Kiekvienas bet kada gali bet ką užsisakyti iš bet kur.
Vyriausybės subsidijos: Vyriausybė labai skatina skaitmeninimą ir teikia reikiamą paramą.
Žemesnis atsargų lygis: elektroninis verslas leidžia įmonėms sumažinti atsargų lygį skaitmeninant savo turtą. (t. y.: Netflix nebeparduoda fizinių DVD, bet siūlo internetinį srautinį turinį).

Trūkumai

Asmeninio prisilietimo trūkumas: produktų negalima apžiūrėti ar pajusti prieš galutinį pirkimą. Pagal tradicinį modelį mes turime asmeniškesnę klientų patirtį, tuo tarpu elektroniniame versle dažniausiai taip nėra.
Pristatymo laikas: tradicinis verslas suteikia greitą pasitenkinimą, kai nusiperki produktą, jį gauni iš karto, o elektroniniame versle tai nėra įmanoma. Prieš gaunant produktą visada bus laukimo laikotarpis. Pavyzdžiui, Amazon užtikrina vienos dienos pristatymą. Tai neišsprendžia problemos iki galo, tačiau tai yra patobulinimas.
Saugumo klausimai: sukčiavimą galima paminėti kaip žmonių nepasitikėjimo elektroniniu verslu veiksnį. Įsilaužėliai gali lengvai gauti klientų finansinę ir asmeninę informaciją. Kai kuriems klientams vis dar sunku pasitikėti elektronine verslu, nes trūksta saugumo, patikimumo ir vientisumo.^[9]

Šaltiniai

↑ Beynon-Davies P. (2004). E-Business. Palgrave, Basingstoke. ISBN 1-4039-1348-X
↑ Gerstner, L. (2002). Who says Elephants Can’t Dance? Inside IBM’s Historic Turnaround. pg 172. ISBN 0-06-052379-4
↑ Amor, D. (1999). The e-business (r)evolution. Upper Saddle River: Prentice Hall.
↑ ^4,0 ^4,1 Pettit, Raymond (2012). Learning From Winners: How the ARF Ogilvy Award Winners Use Market Research to Create Advertising Success. Taylor & Francis. pp. 32–33. ISBN 9781136676765. Nuoroda tikrinta 2014-05-31.
↑ ^5,0 ^5,1 ^5,2 Meyer, Marc H. (2007). The Fast Path to Corporate Growth: Leveraging Knowledge and Technologies to New Market Applimcations. Oxford University Press. p. 30. ISBN 978-0195180862.
↑ Lowry, Paul Benjamin; Cherrington, J. Owen; Watson, R. J. (2001). E-Business Handbook. Boca Raton, FL: CRC Press.
↑ Young, J. (2020). Mažmeninės prekybos elektroninių įmonių apyvarta JAV
↑ Paul Marson, (2000), Electronic Commerce – strategies & models for B2B trading, pp.31, John Wiley & Sons, Ltd, ISBN 0-471-72029-1
↑ „Leaving Facebook“. www.facebook.com. Nuoroda tikrinta 2020-05-29.

[1] Beynon-Davies P. (2004). E-Business. Palgrave, Basingstoke. ISBN 1-4039-1348-X

[2] Gerstner, L. (2002). Who says Elephants Can’t Dance? Inside IBM’s Historic Turnaround. pg 172. ISBN 0-06-052379-4

[3] Amor, D. (1999). The e-business (r)evolution. Upper Saddle River: Prentice Hall.

[Pettit-4] 4,0 ^4,1 Pettit, Raymond (2012). Learning From Winners: How the ARF Ogilvy Award Winners Use Market Research to Create Advertising Success. Taylor & Francis. pp. 32–33. ISBN 9781136676765. Nuoroda tikrinta 2014-05-31.

[Meyer-5] 5,0 ^5,1 ^5,2 Meyer, Marc H. (2007). The Fast Path to Corporate Growth: Leveraging Knowledge and Technologies to New Market Applimcations. Oxford University Press. p. 30. ISBN 978-0195180862.

[6] Lowry, Paul Benjamin; Cherrington, J. Owen; Watson, R. J. (2001). E-Business Handbook. Boca Raton, FL: CRC Press.

[7] Young, J. (2020). Mažmeninės prekybos elektroninių įmonių apyvarta JAV

[8] Paul Marson, (2000), Electronic Commerce – strategies & models for B2B trading, pp.31, John Wiley & Sons, Ltd, ISBN 0-471-72029-1

[9] „Leaving Facebook“. www.facebook.com. Nuoroda tikrinta 2020-05-29.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]