Ekskomunika
Ekskomunika, ekskomunikacija (lot. excommunico 'pašalinu iš bendruomenės') – bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Tai griežčiausia bausmė, įtvirtinta kanonų teisės kodekse. Romos Katalikų Bažnyčioje šis nubaudimas nėra neatšaukiamas: per atgailą galima gauti nuodėmių atleidimą ir grįžti į bendruomenę. Už tam tikrus nusikaltimus gaunama savaime (žr. latae sententiae), kitais atvejais skiriama Bažnyčios teismo (žr. ferendae sententiae). Ekskomunika nepanaikina nusikaltusiojo priklausymo Bažnyčiai, tačiau draudžia jam dalyvauti Sakramentų šventime, atlikti bažnyčios patarnavimus ir dalyvauti jos valdyme. Stačiatikių bažnyčioje buvo praktikuojama anatema.[1] Kai kuriose bažnyčiose į ekskomuniką įeina ir dvasinis nario pasmerkimas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ekskomunika Katalikų bažnyčioje buvo taikoma pagal 1331 m. priimtą Kanonų teisės kodeksą. Praeityje ekskomunika buvo naudojama prieš bažnyčiai nepalankius karalius ir kitus didikus. Nepagrįstai platų ekskomunikos taikymą kritikavo Reformacija. 2006 m. buvo siūlymų taikant ekskomuniką nuo Bažnyčios atskirti visus su kamieninėmis ląstelėmis eksperimentuojančius mokslininkus, tačiau sprendimas nebuvo priimtas.[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ekskomunika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 400 psl.
- ↑ New York Times
|
Šis straipsnis apie katalikybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |