Dresdeno Švč. Trejybės katedra

51°03′13″ š. pl. 13°44′15″ r. ilg. / 51.05361°š. pl. 13.73750°r. ilg. / 51.05361; 13.73750

Dresdeno Švenčiausios Trejybės katedra (vok. Kathedrale Sanctissimae Trinitatis in Dresden) – Švenčiausiajai Trejybei skirta Vokietijos Romos katalikų bažnyčios Dresdeno–Meiseno vyskupijos katedra Dresdene, ji kartu yra ir miesto parapijinė bažnyčia. Vėlyvojo baroko stiliaus architektūros paminklas. Iškilusi šalia Vetinų dinastijos rezidencinės pilies, todėl dažnokai vadinama [Vetinų] Dvaro bažnyčia (vok. Hoffkirche).

Istorija

Bažnyčia yra vienas didžiausių Naujųjų laikų sakralinių pastatų istorinėse Saksonijos žemėse. Vadinamojo Dresdeno baroko stiliaus šventovė iškilo Lenkijos karaliaus–Lietuvos didžiojo kunigaikščio–Saksonijos kurfiursto Augusto III užsakymu. Pastatą 1739–1751 m. suprojektavo žymūs italų architektai Gajetano Kjaveri (it. Gaetano Chiaveri) ir Frančesko Plačidi (it. Francesco Placidi), abu kūrėjai buvo dirbę ir ATR. Jiems talkino tautietis skulptorius Antonio Zuči (it. Antonio Zucchi).

Konsekracijos metu pirmosios Šv. Mišios buvo aukojamos 1751 m. birželio 29 d., jų metu skambėjo vokiečių kompozitoriaus Johano Adolfo Hasės (vok. Johann Adolf Hasse) kūriniai Messe in d-Moll ir Te Deum in D-Dur. Naująją bažnyčią pašventino Romos popiežiaus nuncijus Lenkijos–Lietuvos valstybei arkivyskupas Alberiko Arkinto (it. Alberico Archinto).

1945 m. vasario 13–15 d. Sąjungininkų antskrydžio metu keletas numestų bombų pataikė į šventovę, dauguma perdangų įgriuvo į vidų. Išliko bokštas ir beveik visa vidaus įranga. Nors paskubomis aptvarkytoje bažnyčioje pirmosios pokarinės pamaldos įvyko jau 1945 m. birželyje, bet kapitaliniai atstatymo darbai užsitęsė net iki 1965 metų. 1980 m. bažnyčia tapo Dresdeno–Meiseno vyskupijos katedra.

Galerija

Vaizdas iš viršaus.
Dangiškojo Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero skulptūra.
Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola.
Šoninis vaizdas.

Architektūra

Išmatavimai

Centrinė nava: ilgis – 52,36 m; plotis – 17,56 m; aukštis – 32,20 m.
Šoninės navos: ilgis – 39,20 m; plotis – 9,52; aukštis – 15,95 m.
Pastato ilgis: 92 m; plotis: 54 m; bendras vidaus plotas: 4800 m².
Bokšto aukštis: 86 m

Pastatas plane primena ovalą. Trijų navų, šoninės yra dviaukštės. Šoninių navų viršus sudaro emporą, todėl tiek pirmame aukšte, tiek ir antrajame centrinę navą galima apeiti juosiančiu ambitu. Perdangą sudaro cilindriniai skliautai su liunetėmis. Šoninių navų galuose įrengtos keturios koplyčios: Švč. Sakramento; Šv. Kryžiaus, Šv. Jono Nepomuko ir Šv. Beno.

Nors tai katalikiška šventovė, bet jos išorė ir ypač vidus yra gerokai įtakoti protestantiškos Saksonijos architektūros, o padalijimas į aukštus ir langų išdėstymas primena liuteronišką bažnyčią. Eksterjeras puoštas ore plevenančiomis dekoracijomis ir 78 monumentaliomis šventųjų skulptūromis. Ažūrinio bokšto du viršutinius tarpsnius sudaro kolonos, jį puošia Tikėjimo, Vilties, Meilės ir Tesingumo alegorinės figūros (italų skulpt. Lorenco Matieli (it. Lorenzo Mattielli).

Monumentalus centrinis altorius pagamintas iš baltojo marmuro, papuoštas rudais ornamentais. Altoriuje patalpintas dail. Antono Rafaelio Mengso (vok. Anton Raphael Mengs) 1752–1761 m. nutapytas „Kristaus žengimo į dangų“ paveikslas. Gausiai dekoruota skulptūromis sakykla (menininkas Baltazaras Permozeris (vok. Balthasar Permoser). Bažnyčioje 1755 m. buvo sumontuoti Gotfrydo Zilbermano (vok. Gotfried Silberman) pagaminti keturių klaviatūrų ir 47 rejestrų vargonai. Prospekto autorystė priskiriama Jozefui Hakliui (vok. Joseph Hackl).

Dviaukštė centrinė nava.
Gausiai dekoruota sakykla.
Bažnyčios užsakovo Augusto III herbas su Saksonijos–Lenkijos–Lietuvos heraldiniais ženklais.
Katedros berniukų choras ruošiasi koncertuoti

Požemių kriptos

Dresdeno Šv. Trejybės katedros požemiuose įrengtos kriptos, kuriuose ilsisi kilmingos Saksonijos asmenybės. Kai kurių palaidotų valdovų sąrašas (pasirinktinai):

Senoji kripta

Augustas II (1670–1733) – Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Augustas III (1696–1763) – Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Marija Žozefa Habsburgaitė (1699–1757) – Saksonijos kurfiurstė, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Frydrichas Kristijonas Saksas (1722–1763) – Saksonijos kurfiurstas
Marija Antanina Bavarietė (1724–1780) – Saksonijos kurfiurstė
Frydrichas Augustas I (1750–1827) – pirmasis Saksonijos karalius
Amalija Wittelsbach (Pfalz-Birkenfeld) (1752–1828) – pirmoji Saksonijos karalienė

Karalių kripta

Frydrichas Augustas II (1797–1854) – Saksonijos karalius
Marija Ona Bavarė (1805–1877) – Saksonijos karalienė
Johanas Saksas (1801–1873) – Saksonijos karalius
Amalija Augustė Bavarė (1801–1877) – Saksonijos karalienė
Albertas Saksas (1828–1902) – Saksonijos karalius
Karolina Saksė (1833–1907) – Saksonijos karalienė
Jurgis Saksas (1832–1904) – Saksonijos karalius
Frydrichas Augustas II (1865–1932) – Saksonijos karalius

Didžioji kripta

Antonas Saksas (1755–1836) – Saksonijos karalius
Marija Teresė Austrė (1767–1827) – Saksonijos karalienė

Naujoji kripta

1980 m. įrengta kripta, skirta Dresdeno–Meiseno vyskupijos aukštiems dvasininkams laidoti.

Literatūra

Johannes Derksen. Ein Haus voll Glorie – Leipzig: St.-Benno-Verlag, 1962
Friedrich August Forwerk. Geschichte und Beschreibung der katholischen Hof- und Pfarrkirche zu Dresden – Dresden, 1851
Jürgen Helfricht. Dresden und seine Kirchen – Leipzig: Evangelische Verlagsanstalt, 2005 ISBN 3-374-02261-8
Eberhard Hempel. Gaetano Chiaveri, der Architekt der kath. Hofkirche zu Dresden – Dresden, 1955
Thorsten Pietschmann. Dresden. Architektur und Kunst (= Cybela Bildhandbuch Architektur und Kunst, Band 2) – Oybin-Lückendorf: Cybela Verlag, 2013 ISBN 978-3-944470-00-9
Christoph Pötzsch. Episoden um die Hofkirche zu Dresden – Tauchaer Verlag, 2002 ISBN 3-89772-052-3
Siegfried Seifert, Klemens Ullmann. Katholische Hofkirche Dresden: Kathedrale des Bistums Dresden-Meißen – 1751–2001 – 250 Jahre – Leipzig: St.-Benno-Verlag, 2000 ISBN 3-7462-1392-4
Clemens Ullmann, Udo Pellmann (Fotos). Katholische Hofkirche Dresden Kathedrale Ss. Trinitatis – Dresden: Pellmann, 1994