Džunija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Džunija جونيه | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC 2) ------ vasaros: (UTC 3) | |
| Valstybė |  Libanas
|
| Muchafaza | Keservano-Džebeilio muchafaza |
| Gyventojų | 98 630 |
| Altitudė | 20 m |
Džunija (arab. جونية) – Libano pajūrio miestas, esantis 16 km į šiaurę nuo Beiruto. Džunija žinoma dėl pajūrio kurortų, naktinio gyvenimo, turgaus, uosto. Iš čia gondola pakylama į Harisą kalnuose, kur yra Libano ledi šventykla. Pakely į Harisą yra Bkerké kalva, nuo kurios matosi Džunijos įlanka. Ant jos yra įsikūręs Maronitų katalikų bažnyčios patriarchas. Džunijoje ir apylinkėse gyvena daug krikščionių maronitų. Tai didžiausias maronitų miestas pasaulyje, o Džunijos įlanka laikoma gražiausia Libane.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Džunija buvo sujungta su gretimomis vietomis keliais, kuriomis važinėdavo karietos. Tarp tų vietovių buvo Bkerké, kai Dawud Basha valdė Libano kalnus. Jis buvo sujungtas ir su Gaziru 1867–1868 m., nepaisant vietinių pasipriešinimo. Valdant Rustum Basha Džunija sujungta keliu su Beiruto tiltu. Valdant Wasa Basha (1883–1892 m.) kelias ėjo į šiaurę iki Batruno. 1892 m. Džunija geležinkeliu sujungta su Beirutu. 1876 m. mieste buvo virš 300 parduotuvių, 5 šilko fabrikai, 3 viešbučiai, 3 sulčių fabrikai, dirbtinio ledo fabrikas, „Baghos“ bankas, kelios burlaivių statyklos.
1906 m. Ibrahim Beik Al-Soud Libano gidas teigė, kad Džunijoje gyveno 2400 žmonių. Prancūzai ir maronitų patriarchas rėmė uosto atidarymą komerciniams laivams. Džunija suklestėjo, kai ji tapo oficialiu Libano kalnų uostu.
1913 m. ir mandato laikais Džunija patyrė nuosmukį, kai dalis prancūzų administracijos buvo perkeltos į Beirutą. Po Pirmojo pasaulinio karo Džuniją nusilpnino badas ir ekonominė stagnacija. 1932 m. mieste buvo 1286 šeimos. Vieninteliai aktyvūs sektoriai buvo mokyklos, smulkieji amatai, citrusinių medžių sodinimas, cukranendrių ir daržovių auginimas. Situacija pasikeitė tik valdant prezidentui Fuad Chehab, kuris modernizavo miestą, padedamas prancūzų inžinieriaus Ekochar. 1959 m. čia atsikėlė pirmieji bankai. 1975 m. buvo 6 bankai, dabar yra 38 bankai.
Žemės kaina pakilo penkis kartus 1960–1965 m.
Džunijoje išsiplėtė statybų sektorius, miestas tapo komerciniu ir turizmo centru.
1980–1990 m. Džunijoje apsigyveno daug Beiruto pirklių. Pasibaigus kovoms Libane, Džunija tapo sausakimšomis cemento džiunglėmis, pajūris ir žalios zonos buvo užstatytos.
