Burtai

Burtai, kerai – veiksmai, kuriais bandoma magišku būdu paveikti žmones, gamtos ir visuomenės jėgas, numatyti ateitį. Burtų esmę sudaro tikėjimas antgamtinėmis jėgomis.

Tikėta, kad burtai gali užtikrinti darbo sėkmę (karių, medžiotojų, žemdirbių, amatininkų burtai), sužadinti arba užgniaužti meilę, gydyti arba susargdinti.

Burtai būna imitaciniai (prie sodinamų kopūstų padedamas didelis akmuo, kad kopūstų galvos užaugtų didelės), daliniai (pavyzdžiui, tikėta, kad pakenkus seilėms, nagams, pakenkiama pačiam žmogui).

Labiausiai paplitusios burtų rūšys – užkalbėjimai, chiromantija.

Lietuvoje

Lietuvos kaime burtai buvo paplitę iki XX a. pradžios. Juos mini Adomas Brėmenietis (1075 m.), Ulrichas fon Jungingenas (1408 m.), Povilas Rusdorfietis (1427 m.), Jeronimas Prahiškis (XV a.), J. Dlugošas, M. Pretorijus (XVII a.) ir daugelis senųjų lietuviškų raštų autorių, tokių kaip M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, K. Sirvydas. Būrimo aprašymų paskelbta „Tautoje ir žodyje“, „Gimtajame krašte“, „Tautosakos darbuose“ ir kituose leidiniuose.

Šiais laikais daugelis burtų (daugiausia susijusių su žemdirbyste, gyvulininkyste, liaudies medicina) baigia išnykti, nedidelė jų dalis (ateities spėjimas per kalendorines šventes) pasidarė žaidybinio, pramoginio pobūdžio.