Bernicija

	Beornice ; Bernicijos karalystė
	buvusi karalystė
	Location of Bernicija
Sostinė	Bamburgas
Valdymo forma	monarchija
	karalius
547–559 (pirmasis žinomas)	Ida (Bernicija)
633-634 (paskutinis)	Enfritas (Bernicija)
Era	ankstyvieji viduramžiai
- įkūrimas	420 m., 420
- susijungimas su Deira	634 m.

Bernicija (angl. Bernicia; sen. angl. Beornice) – buvusi anglosaksų karalystė, VI a. įkurta senųjų anglų dabartinės pietryčių Škotijos ir šiaurryčių Anglijos žemėse.

Anglų Bernicijos teritorija apytiksliai atitinka šiuolaikines D. Britanijos Nortumberlando, Daremo, Bervikšyro ir Rytų Lodiano grafystes. Ji driekėsi nuo Forto (Forth) upės iki Tyso (Tees) upės. VII a. pradžioje ši karalystė susiliejo su pietine kaimyne Deiros karalyste ir sudarė Nortumbrijos karalystę.

Britų Bryneichas

Bernicija minima senojoje Velso poezijoje, Nenijaus (Nennius) raštuose ir kitur kaip Bryneichas (Bryneich) ar Brynaichas (Brynaich). Nėra aišku, ar šie du pavadinimai yra tiesiog vališkas Bernicijos pavadinimas, ar tai ankstesnės britų karalystės pavadinimas. Manoma, kad karalystės pavadinimas gali būti kilęs iš britų žodžio Berniccā 'kalnų perėjų žemė', todėl galbūt antroji hipotezė yra teisinga.

Ši britų karalystė susidarė iš žemių, kažkada buvusių pietinėmis votadinių žemėmis, kurios anksčiau buvo spėjamos 420 m. egzistavusios „didžiosios šiaurinės“ Koilo Heno (Coel Hen) karalystės dalimi. Šią spėjamą karalystę valų mokslininkai vadina Yr Hen Ogledd 'Senoji Šiaurė', jos sostinė, manoma, buvo dabartinis Bamburgas (Bamburgh), valų šaltiniuose vadinamas Din Guardi. Netoli šios valdovų rezidencijos yra Lindisfarnės sala (Lindisfarne) (vališkai vadinta Ynys Metcaut), kuri tapo Bernicijos vyskupų būstine. Nėra žinoma, kada anglai užkariavo visą tą regioną, bet apie 604 m. jis jau buvo užkariautas.

Bryneicho karaliai

Keliose senųjų valų genealogijose minimi kunigaikščiai „Šiaurės Vyrai“ (Men of the North), kurie galbūt buvo Bryneicho karaliai. Istorikas Džonas Morisas (John Morris) kėlė prielaidą, kad minimas Morcant Bulc buvo toks karalius, kadangi jis minimas kaip Regedo (Rheged) karaliaus Urieno, kuris tuo metu buvo apgulęs Lindisfarnę, žudikas.

Anglų Bernicija

Manoma, kad dalis Bernicijoje apsigyvenusių senųjų anglų Romos valdymo pabaigoje buvo samdiniai Adriano sienos zonoje. Kiti, manoma, jūra imigravo iš Deiros (sen. angl. Derenrice; Dere)^[1].
Pirmas šaltiniuose minimas senųjų anglų karalius yra Ida (Ida), kuris sostą užėmė apie 547 m. Jo sūnūs daug metų kariavo su jungtinėmis gretimų britų karalysčių pajėgomis, kol šių sąjunga virto tarpusavio karu.

Jėga suvienyta Nortumbrija

Idos anūkas Etelfritas (Æthelfrith; Æðelfriþ) apie 604 m. prie savo karalystės prijungė Deirą. Jungtinę karalystę, kurią vadino Nortumbrija, jis valdė iki savo mirties 616 m., kai jį nugalėjo ir nukovė Rytų Anglijos karalius Redvaldas (Rædwald of East Anglia), kurio valdose prieglobstį rado buvusio Deiros karaliaus Elės (Ælle) sūnus Edvinas (Edwin).
naujuoju Nortumbrijos karaliumi tapo buvęs tremtinys Edvinas. Manoma, kad pirmaisiais valdymo metais jis malšino buvusių Bryneicho britų, veikusių iš Gododino (Gododdin) teritorijos, pasipriešinimą. Po to jis užsiėmė piečiau buvusios Elmeto (Elmet) keltų karalystės užkariavimu. Tai sukėlė konfliktą su Velsu.

Po katastrofiško Hetfildo mūšio (Battle of Hatfield) 633 m. spalio 12 d., kurį Edvinas pralaimėjo Gvynedo (Gwynedd) karaliui Kedvalonui ap Cadfanui (Cadwallon ap Cadfan) ir Mersijos valdovui Pendai (Penda of Mercia) ir kuriame jis žuvo, Nortumbrija vėl buvo suskilo į Berniciją ir Deirą. Berniciją trumpai valdė Enfritas (Eanfrith) Etelfrito (Aethelfrith) sūnus, kuris po metų nuvyko pas Kedvaloną prašyti taikos ir buvo nužudytas. Tuomet Enfrito brolis Osvaldas (Oswald) surinko kariuomenę ir 1634 m. visiškai sumušė Kedvaloną Hevenfildo mūšyje (Battle of Heavenfield). Manoma, kad po šios pergalės Osvaldą vieningos Nortumbrijos karaliumi pripažino tiek Bernicijos gyventojai, tiek deiriečiai. Po to Nortumbriją valdė Bernicijos karaliai, tačiau Deira keliskart turėjo pakaralius, pvz., valdant Osviui (Oswiu) ir jo sūnui Ekgfritui (Ecgfrith).

Bernicijos karaliai

Bernicijos valdovai (lapas iš 1834 m. knygos)

Bernicijos valdovai nuo 547 m.:

Ida (Ida), Eopos (Eoppa) sūnus (547–559)
Glapa (Glappa), Idos (Ida) sūnus (559–560)
Ada (Adda), Idos (Ida) sūnus (560–568)
Etelrikas (Æthelric), Idos (Ida) sūnus (568–572)
Teodrikas (Theodric), Idos (Ida) sūnus (572–579)
Pencas (Pǣnts), Idos (Ida) sūnus (579)
Insė (Inse), Idos (Ida) sūnus (579)
Velturas (Wheltur), Idos (Ida) sūnus (579)
Frituvaldas (Frithuwald) (579–585)
Herenas (Hæren) (585)
Husa (Hussa) (585–593)
Etelfritas (Æthelfrith) (593–616)

Deiriečiai valdė 616–633 m.

Enfritas iš Bernicijos (Eanfrith of Bernicia), Etelfrito (Æthelfrith) sūnus (633–634)

Osvaldas (Oswald), Etelfrito (Æthelfrith) sūnus, suvienijo Berniciją su Deira į Nortumbriją 634 m.

Nuorodos

↑ VI a. pradžiojeThe History of England – From the Earliest Times to the Norman Conquest By Thomas Hodgkin, Published by READ BOOKS, 2007, ISBN 1-4067-0896-8, 9781406708967

Alcock, Leslie, Kings and Warriors, Craftsmen and Priests in Northern Britain AD 550–850. Society of Antiquaries of Scotland, Edinburgh, 2003. ISBN 0-903903-24-5
Alcock, Leslie, Arthur’s Britain: History and Archaeology, AD 367–634. Penguin, London, 1989. ISBN 0-14-139069-7
Higham, N.J., The Kingdom of Northumbria AD 350–1100. Sutton, Stroud, 1993. ISBN 0-86299-730-5
Lowe, Chris, The Making of Scotland: Angels, Fools and Tyrants: Britons and Angles in Southern Scotland. Canongate, Edinburgh, 1999. ISBN-13: 978-0862418755
Morris, John, The Age of Arthur. Weidenfeld & Nicolson, London, 1973. ISBN 0-297-17601-3

[1] VI a. pradžiojeThe History of England – From the Earliest Times to the Norman Conquest By Thomas Hodgkin, Published by READ BOOKS, 2007, ISBN 1-4067-0896-8, 9781406708967

[1]