Bernard Berenson

Bernardas Berensonas angl. Bernard Berenson

Bernardas Berensonas Villa I Tatti 1903 m.
Gimė	1865 m. birželio 26 d. Butrimonys
Mirė	1959 m. spalio 6 d. (94 metai) Setinjanas
Tautybė	žydas

Veikla	menotyrininkas, meno kritikas

Vikiteka	Bernard Berenson

Bernardas Berensonas (angl. Bernard Berenson, jaunystėje Bernhard Valvrojenski, 1865 m. birželio 26 d. – 1959 m. spalio 6 d.) – iš Lietuvos žydų kilęs JAV meno istorikas ir kritikas. Didžiąją dalį gyvenimo praleido Italijoje. Vertinamas vienu įtakingiausių XX a. pradžios menotyrininkų senųjų dailės meistrų, ypač renesanso laikotarpio, klausimais.

Biografija

Bernhardas Valvrojenskis gimė 1865 m. birželio 26 d. Butrimonių kaime Rusijos imperijoje (dab. Alytaus rajonas, Lietuva) Alberto (ankst. Altero) Valvrojenskio ir Juditos (ankst. Eudikės) Miklešanski šeimoje. 1875 m. šeima persikėlė į JAV ir pakeitė pavardę į Berensonus. Būsimasis meno kritikas vardo formą Bernhardas naudojo iki 1914 m.

1881 m. Bernardas Berensonas įstojo į Lotyniškąją mokyklą Bostone, 1883 m. − į Bostono universiteto Laisvųjų menų koledžą. Čia susipažino su meno kolekcionuotoju Edward Perry Warren, kurio rūpesčiu ir parama 1884 m. įstojo į Harvardo universitetą studijuoti literatūros ir kalbų: sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų, arabų. Kartu jis studijavo viduramžių ir renesanso literatūrą bei kultūrą. Universitete jis priklausė literatūriniam rateliui O.K. Club, publikavo straipsnius universiteto leidiniui „Harvard Monthly“. 1885 m. apsikrikštyjo.

1887 m. jis baigė Harvardo universitetą ir su rėmėjų, Edward Perry Warren, Isabella Stewart Gardner, Thomas Sergeant Perry, bei kitų, pagalba išvyko tobulintis į Europą. Europoje palaipsniui Berensono domėjimąsi literatūra pakeitė interesas dailei. 1888 m. Anglijoje jis susitiko Mary Whitall Smith, su kuria susituokė 1890 m. Mary Berenson pati tapo žymia menotyrininke. Anglijoje Berensonas tobulinosi Oksforde, kur susipažino su kitų garsių menotyrininkų, Giovanni Morelli ir Giovanni Cavalcasselle, veikalais. Susitiko su Giovanni Morelli asmeniškai (ir tuo metu jaunu Adolfo Venturi). 1891 m. jis persikėlė į Villa I Tatti netoli Florencijos, kuri priklausė pažįstamam John Temple-Leader. Berensonas šią vilą nusipirko 1907 m. 1893 m. Berensonas publikavo pirmą straipsnį „Vazaris šiuolaikinėse publikacijose“.

1894 m. buvo išleistas pirmasis veikalas „Venecijos renesanso tapytojai“, prie kurio didele dalimi prisidėjo jo žmona Mary Berenson. Knyga buvo išleista Londone ir Niujorke, bei buvo palankiai sutikta skaitytojų. Redaguota ir perleista 1895 ir 1897 m. 1895 m. pasirodė veikalas „Lorencas Lotas: esė apie konstruktyviąją meno kritiką“. Berensonui priskiriama italų dailininko Lorenzo Lotto „atradimo“ garbė. Po to sekė eilė veikalų italų renesanso dailininkų tema. 1896 m. išleista „Florencijos renesanso tapytojai“, 1897 m. − „Centrinės Italijos renesanso tapytojai“, 1907 m. − „Šiaurės Italijos renesanso tapytojai“. 1903 m. Berensonas publikavo reikšmingiausiu jo darbu įvardijamą „Florencijos tapytojų piešiniai“. Šiai knygai konkurenciją gali sudaryti 1930 m. Berensono veikalas „Italijos renesanso tapytojai“, kurio pagrindu buvo anksčiau išleisti atskiri veikalai apie italų menininkus.

Europoje Berensonas pradėjo dirbti konsultantu meno kūrinių perpardavinėtojams ir pats asmeniškai pirko meno kūrinius bei jų ieškojo. Pirmieji įsigyti darbai anglų kolekcionieriui James Burke datuojami 1892 m. Berensonas tarpininkavo JAV bankininkui Theodore M. Davis ir kolekcionuotojai Isabella Stewart Gardner. Pastaroji mokėdavo Berensonui procentinę dalį nuo įsigijamųjų kūrinių vertės. 1903 m. Berensonas keliavo į JAV, kur susitiko su eile vietos meno kolekcionuotojų, patarinėjo Niujorko Metropoliteno meno muziejui dėl kūrinių įsigijimo. Pačioje XX a. pradžioje Berensonas buvo vienu geriausiai žinomų ir pripažintų meno kritikų. Į jį buvo kreipiamasi pagalbos nustatant paveikslų autorystę. Berensono nustatymo metodas buvo paremtas paveikslo analize „iš akies“, nes tuo metu dar buvo neprieinami mokslinių tyrimų metodai. 1906 m. jis susipažino su meno perpardavinėtoju Joseph Duveen, su kuriuo susitarė dėl slapto konsultavimo. Joseph Duveen naudojosi Berensono autoritetu pardavinėdamas paveikslus patiems turtingiausiems amerikiečiams. 1912 m. Berensonas patvirtino, kad „Benua Madona“ nutapyta Leonardo da Vinčio, kartu pavadindamas paveikslą „siaubingu“.^[1] Pirmojo pasaulinio karo metu Berensonas vertėjavo JAV kariams Italijoje.

Berensono autoritetas buvo pažeistas 1924 m., kai jis buvo iškviestas liudytoju dėl paveikslo, kurio Leonardo da Vinčio autorystę viešai užginčijo Joseph Duveen. Teismo metu Berensonas nesugebėjo prisiminti, ant ko buvo nutapytas Leonardo paveikslas. Kartu paaiškėjo, kad Joseph Duveen slaptai jam mokėdavo už konsultacijas. 1937 m. Berensono ryšiai su Joseph Duveen nutrūko jiems susiginčijus dėl paveikslo „Piemenų pagarbinimas“ autorystės. Joseph Duveen norėjo jį parduoti kaip Džordžonės. Berensonas tvirtino, kad paveikslas yra Ticiano (paveikslas šiuo metu priskiriamas Džordžonei ir yra Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje).

Antrojo pasaulinio karo metu Berensonas kurį laiką slėpėsi draugų namuose. Jo žmona Mary Berenson mirė 1944 m. Villa I Tatti Setinjane. Vėlyvaisiais gyvenimo metais Berensonas parašė kelis autobiografinio pobūdžio veikalus. Bernardas Berensonas mirė 1959 m. spalio 6 d. savo viloje. Palaidotas kartu su žmona Villa I Tatti rūsiuose. Berensonas neturėjo išsimokslinimo meno srityje. 1955 m. Paryžiaus ir Florencijos universitetai jam suteikė garbės titulus. 1958 m. jis buvo priimtas į JAV meno ir mokslo akademiją.^[2] Testamentu Berensonas Villa I Tatti, savo meno kolekciją ir biblioteką paliko Harvardo universitetui. Viloje įkurtas Harvardo universiteto Italijos renesanso studijų centras.

Pagrindiniai veikalai

„Venecijos renesanso tapytojai“ (Venetian Painters of the Renaissance, 1894)
„Lorencas Lotas: esė apie konstruktyviąją meno kritiką“ (Lorenzo Lotto: An Essay in Constructive Art Criticism, 1895)
„Florencijos renesanso tapytojai“ (Florentine Painters of the Renaissance, 1896)
„Centrinės Italijos renesanso tapytojai“ (Central Italian Painters of the Renaissance, 1897)
„Kokybės pojūtis: Italijos meno mokslas ir kritika“ (The Sense of Quality: Study and Criticism of Italian Art, 1901)
„Florencijos tapytojų piešiniai“ (The Drawings of the Florentine Painters, 1903)
„Šiaurės Italijos renesanso tapytojai“ (North Italian Painters of the Renaissance, 1907)
„Pranciškonų legendos Sienos tapytojas“ (apie Sassetta, A Sienese Painter of the Franciscan Legend, 1910)
„Venecijos tapyba Amerikoje: XV amžius“ (Venetian Painting in America: The Fifteenth Century, 1916)
„Esė apie Sienos tapybos mokslą“ (Essays in the Study of Sienese Painting, 1918)
„Italijos renesanso tapytojai“ (The Italian Painters Of The Renaissance, 1930)
„Estetika, etika ir istorija menų vaizduojamoje prezentacijoje“ (angl. Aesthetics, ethics and history in the arts of visual representation, it. Estetica, Etica e Storia nelle Arti della Rappresentazione Visiva, 1948)
Rumor and Reflection (1952)
„Karavadžas: jo nenuosaikumas ir šlovė“ (Caravaggio: his incongruity and his fame, 1953)
„Matyti ir žinoti“ (Seeing and Knowing, 1953)
The Passionate Sightseer (1960)
Sunset and Twilight (1963)

Išnašos

↑ Ernest Samuels, Jayne Samuels. Bernard Berenson, The Making of a Legend. 2nd edition. Harvard University Press, 1987. ISBN 9780674067790. p. 216.
↑ „Book of Members, 1780–2010: Chapter B“ (PDF). American Academy of Arts and Sciences. Nuoroda tikrinta 2012 m. gruodžio 15 d..

Nuorodos

[1] Ernest Samuels, Jayne Samuels. Bernard Berenson, The Making of a Legend. 2nd edition. Harvard University Press, 1987. ISBN 9780674067790. p. 216.

[AAAS-2] „Book of Members, 1780–2010: Chapter B“ (PDF). American Academy of Arts and Sciences. Nuoroda tikrinta 2012 m. gruodžio 15 d..

[1]

[2]