Balalaika
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Styginis instrumentas | |
---|---|
Hornbostel–Sachs klasifikacija | 321.321 (sudėtinis chordofonas) |
Išsivystė | Vėlyvajame XVIII a.-ankstyvajame XIX a. |
Garsų diapazonas | |
|
Balalaika – styginis rusų liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordiofonas. Skambinama solo, ansambliuose, orkestruose.
Korpusas trikampio formos, gaubtas arba plokščias, gaminamas iš klijuotos medienos. Turi 3 plienines stygas: pirmosios dvi suderintos unisonu a1, trečioji e1.
Kilmė neaiški. Pirmosios žinios apie balalaikas yra iš XVII a. Koncertinę trikampio formos balalaiką 1886 m. sukonstravo Vasilijus Andrejevas (rus. Василий Васильевич Андреев).
Lietuvoje žinoma nuo XX a. pradžios, daugiausia Žemaitijoje. Skambinta orkestrėliuose. Gamino vietiniai meistrai.
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuolaikinė balalaika būna šešių dydžių:
- pikolo
- prima
- sekunda
- altinė
- bosinė
- kontrabosinė
- subkontrabosinė (didžiausia)
Žodžio kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad balalaika yra grynai slaviškas žodis (nors anksčiau buvo hipotezių dėl tiurkiškos kilmės), kurio sandai tokie: bala- – nuo balabonit, balalakat, talalakat („tuščiai, nerimtai groti“) -lajka – nuo lajat, bajat („loti“, „grojant migdyti, raminti“).