Artūras Sakalauskas
| Artūras Sakalauskas | |
|---|---|
| |
| A. Sakalauskas (nuotrauka iš Lietuvos savanorių muziejaus rinkinio) | |
| Gimė | 1963 m. spalio 26 d. Alytus |
| Mirė | 1991 m. rugpjūčio 21 d. (27 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Kapinėse prie Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Pranas Sakalauskas |
| Motina | Genovaitė Sakalauskienė (Letkauskaitė) |
| Veikla | Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanoris |
| Išsilavinimas | vidurinis techninis |
| Žinomas (-a) už | Žuvęs Lietuvos Respublikos Seimo rūmų prieigose, stabdant Sovietų armijos išpuolį 1991 m. |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Artūras Sakalauskas |
Artūras Sakalauskas (1963 m. spalio 26 d. Alytuje – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje) – Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanoris, žuvęs Lietuvos Respublikos Seimo rūmų prieigose, stabdant Sovietų armijos išpuolį, baigiantis kariniam pučui Maskvoje. Palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios kapinėse.
Jo atminimui žūties vietoje pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi, prie kurio kiekvienais metais vyksta atminimo mitingai. Savanoris A. Sakalauskas po mirties yra apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo, Savanorio kariuomenės kūrėjo medaliais.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]A. Sakalauskas gimė 1963 m. Alytuje, Genovaitės Sakalauskienės (Letkauskaitės) ir Prano Sakalausko šeimoje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. 1970–1981 m. mokėsi Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje. A. Sakalauskas bandė stoti į Žemės ūkio akademiją, tačiau pritrūko pusės stojamojo balo, todėl vėliau mokėsi ir baigė 9-ąją profesinę technikos mokyklą,[1] kurioje įgijo metalo apdirbėjo-surinkėjo specialybę.
Šeštojoje ar septintojoje klasėje buvo pastebėtas kartu su dviem klasės draugais klijuojantis trispalves Lietuvos vėliavėles ir lapelius su užrašu „Už laisvą Lietuvą“. Dėl šio poelgio pagal tuometę tvarką jis buvo įtrauktas į Alytaus milicijos nepilnamečių įskaitą.[2] Mėgo sportuoti, lankė rankinio treniruotes sporto mokykloje, vėliau žaidė Alytaus „Varsos“ rankinio komandoje. Iki lemtingų 1991 m. įvykių dirbo Alytaus mašinų gamykloje.[1]
Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių įstojo į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Alytaus rinktinę[3] ir po darbo gamykloje budėdavo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose.[1]
Žūties aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1991 m. rugpjūčio pučo dienomis A. Sakalauskas kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvyko į Vilnių ir stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo. Rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu A. Sakalauskas žuvo, dar du kiti Alytaus rinktinės savanoriai Juozas Alyta ir Igoris Kvedaravičius buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų.[2]
A. Sakalausko mokyklos laikų draugas, savanoris I. Kvederavičius, tuo metu kartu budėjęs Vilniuje, prisiminė:[4]
- 1991 m. rugpjūčio 21 d. budėjimą baigėme apie 18 valandą. Nuėjome pasistiprinti ir grįžome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Buvo tylus gražus vakaras, ir niekas net nenujautė gresiančios nelaimės. Artūras tada pasiūlė nueiti į 1-ą postą. Mes nuėjome. Ten šnekėjomės su tuo metu budėjusiais kariais. Buvo apie pusė vienuolikos vakaro. Pakėlę užtvarą kariai praleido kažkurio deputato automobilį, o paskui jį dideliu greičiu pravažiavo milicijos „uazikai". Iš pradžių nieko nė nesupratom. Tik paskui pamatėm, kad jis nudažytas geltona spalva su mėlynom juostom. Ant jo šonų buvo užrašas „MILICIJA". Kažkuris riktelėjo, kad tai „omonas" ir nuleido užtvarą. Tada mes su Artūru perbėgom į kitą užtvaros pusę ir pradėjom ridenti ant kelio ežius, suvirintus iš storos armatūros ir geležinkelio bėgių. Tada aš Artūrui pasakiau: „Eime, jau baigėme", o jis atsakė, „Tuoj eisime". Aš nuėjau į mūsų pusę padėti ten buvusiems. Tada pasirodė tas „Uazikas". Mes jį sustabdėme ir pareikalavome, kad jo keleiviai išliptų lauk. Ten buvusieji mums nepakluso ir mes pabandėme jėga juos iš ten iškrapštyti. Jie bandė priešintis ir tada prasidėjo susišaudymas.
Įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]A. Sakalauskas palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios kapinėse šalia pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko, 1919 m. žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę Antano Juozapavičiaus. Jo vardu pavadintos gatvės Alytuje[2] ir Tirkiliškių kaime, Kauno raj., kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta futbolo turnyras, skirtas savanorio A. Sakalausko taurei laimėti.[2] Ant Alytaus Dainavos progimnazijos atidengta atminimo lenta, įrengtas muziejus.[5] Vilniuje, žūties vietoje, stovi paminklinis akmuo su kryžiumi,[2][6] o netoli Seimo rūmų ir Goštauto g. esantis skveras pavadintas jo vardu.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Seime bus paminėtos Aukščiausiosios Tarybos gynėjo Artūro Sakalausko žūties metinės. alkas.lt
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Artūras Sakalauskas. genocid.lt
- ↑ „Artūras Sakalauskas“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-05-04.
- ↑ A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Okupanto nužudyta jaunystė Archyvuota kopija 2020-09-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ https://www.regionunaujienos.lt/dainavos-pagrindineje-mokykloje-a-sakalausko-atminimo-muziejus/
- ↑ https://m.alytusplius.lt/naujienos/vilniuje-pagerbtas-kario-savanorio-arturo-sakalausko-atminimas
- ↑ https://www.lrytas.lt/auto/rinka/2022/02/03/news/sostineje-atsiras-a-sakalausko-angelu-sargu-skverai-m-martinaicio-gatve-22271148
