Arūnas Žebriūnas
| Arūnas Žebriūnas | |
|---|---|
| Gimė | 1930 m. rugpjūčio 8 d. Kaunas |
| Mirė | 2013 m. rugsėjo 9 d. (83 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Pranas Žebrauskas-Žebriūnas |
| Sutuoktinis (-ė) | Giedrė Kaukaitė |
| Vaikai | Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Monika Žebriūnaitė-Edgar |
| Veikla | kino režisierius |
| Alma mater | 1955 m. LSSR dailės institutas |
Vytautas Arūnas Žebriūnas (1930 m. rugpjūčio 8 d. Kaune – 2013 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje) – Lietuvos kino režisierius, scenarijų autorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Lietuvos karininko Prano Žebriūno šeimoje. Mokėsi Klaipėdos 1-oje gimnazijoje, žaidė krepšinį. Daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo irklavimo čempionas bei prizininkas.[1] 1955 m. LSSR dailės institute baigė architektūrą.
1955–1958 m. Lietuvos kino studijos dailininkas, nuo 1959 m. režisierius. Debiutavo kaip dailininko asistentas kuriant pirmuosius lietuviškus meninius filmus „Marytė“ (1947 m.), „Ignotas grįžo namo“ (1957 m.), buvo kino filmų „Žydrasis horizontas“ (1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas), „Julius Janonis“ (1959 m., rež. Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas) dailininkas statytojas. 1962 m. „Mosfilmo“ kino studijoje stažavosi pas garsų Rusijos kino režisierių Michailą Romą. Vienas poetiškiausių A. Žebriūno filmų – „Paskutinė atostogų diena“ jam atnešė net tris prestižinius prizus: „Sidabrinės burės“ Lokarno kino festivalyje (1965 m.), premiją šeštajame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Taline (1965 m.) ir Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966 m.).[2]
Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir Lietuvos dešiniųjų sąjungos veikloje.[3]
2012 m. apie A. Žebriūną sukurtas filmas „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ (rež. Linas Augutis).
Žmona – dainininkė Giedrė Kaukaitė, dukros – altistė Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Monika Žebriūnaitė-Edgar. Palaidotas Antakalnio kapinėse.[4]
Filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1959 m. novelė „Paskutinis šūvis“ filme Gyvieji didvyriai (režisierius / dailininkas)
- 1961 m. Kanonada (su Raimondu Vabalu)
- 1963 m. Juodoji procesija (režisierius / scenarijaus autorius)
- 1964 m. Paskutinė atostogų diena / Mergaitė ir aidas (režisierius / scenarijaus autorius)
- 1966 m. Mažasis princas
- 1967 m. Miške (dokumentinis filmas, pagal Čiurlionio poemą)
- 1968 m. Mirtis ir vyšnios medis
- 1969 m. Gražuolė
- 1971 m. Trys mūzos
- 1973 m. Tomas svajotojas
- 1973 m. Naktibalda
- 1974 m. Velnio nuotaka (režisierius / scenarijaus autorius)
- 1976 m. Seklio Kalio nuotykiai
- 1977 m. Riešutų duona
- 1978 m. Chameleono spalvos
- 1980 m. Kelionė į rojų
- 1982 m. Turtuolis, vargšas…
- 1986 m. Chameleono žaidimai
- 1988 m. Mėnulio pilnaties metas
- 1999 m. Lietuvos prisikėlimas
- 2003 m. Pievoje (scenarijaus autorius) [5][6]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1960 m. LSSR valstybinė premija
- 1969 m. LSSR komjaunimo premija
- 1979 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [7]
- 2007 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius [8]
- 2010 m. „Auksinė gervė“, už nuopelnus Lietuvos kinui
- 2011 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Gyvenimo kelyje – kinas ir sportas, 2013-09-10
- ↑ Arūnas Žebriūnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 641
- ↑ Menininkui nusibodo politikuoti virtuvėje, 2001-10-20
- ↑ Auksė Kancerevičiūtė. In memoriam. Arūnas Žebriūnas, 2013-09-10
- ↑ http://www.lfc.lt/lt/Page=PersonList&PersonType=Director&ID=1402&
- ↑ Lietuvos kinematografininkai / Laimonas Tapinas. – Vilnius: Mintis, 1986. – 123–124 p.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293024
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=314742
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Respublikinės ir komjaunimo premijų laureatas kino režisierius Arūnas Žebriūnas. – Vilnius, 1979. – 12 p.: iliustr.
- Арунас Жебрюнас / И. С. Арефьева. – Москва: Всесоюз. творч.-произв. об-ние „Киноцетр“, 1990. – 141 p.: iliustr.
| ||||||||||||||||||||||||||||
