Anatolijos beilikai
Anatolijos beilikai (turk. Anadolu beylikleri, osman. Tavâif-i mülûk) – nedidelės valstybėlės, dab. Turkijos (Anatolijos) teritorijoje egzistavusios tarp XI ir XV a.[1] Tai buvo tiurkų genčių įkurtos valstybės, kurias valdydavo bėjai. Vienas iš jų, Osmano beilikas, tapo Osmanų imperijos pirmtaku.
Dažniausiai beilikai vadinami valdančiosios dinastijos, kildinamos iš beiliko įkūrėjo vardo ir turkų kalboje turi priesagą -oğulları, reiškiančią „…sūnūs“. Kartais beilikai vadinami pagrindinio miesto arba genties, religinės sektos pavadinimu.
Jų atitikmenys Pirėnų pusiasalyje buvo taifos.
Ankstyvieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji beilikai pradėjo formuotis po 1071 m. Manzikerto mūšio, kurį pralaimėjo Bizantijos imperija, ir kuris leido tiurkų gentims laisvai migruoti į Mažąją Aziją. Nors didelę dalį Mažosios Azijos užvaldė Rumo sultonatas, daugiausia į rytus nuo jo (Armėnijos kalnyne) ogūzų gentys užgrobdavo žemes ir čia kurdavo savo valdas. Dauguma šių beilikų nustojo egzistuoti iki XIII a. pabaigos. Jie buvo arba prijungti prie Rumo sultonato, arba prie gretimų musulmoniškų valstybių.
Nemaža dalis beilikų prasidėjo kaip udžai (uç), buferinės pasienio zonos, kur didžiųjų sultonatų valdovai apgyvendindavo atskiras tiurkų ogūzų gentis tam, kad jos gintų sieną nuo priešų.
| Pavadinimas | Sostinė | Laikotarpis | Likimas |
| Danišmendai (Danişmentliler) | Sivasas | 1071–1178 | Prijungtas prie Rumo sultonato |
| Mengučeko beilikas (Mengüçoğulları) | Erzindžanas | 1072–1277 | Prijungtas prie Rumo sultonato |
| Saltukidai (Saltuklu) | Erzurumas | 1072–1202 | Prijungtas prie Rumo sultonato |
| Smirnos beilikas | Smirna | 1081–1098 | Prijungtas prie Bizantijos |
| Čubuko beilikas (Çubukoğulları) | Harputas | 1085-1112 | Prijungtas prie Artukidų |
| Dilmačo beilikas (Dilmaçoğulları) | Bitlisas | 1085-1398 | Prijungtas prie Ak Kojunlu |
| Inalidai (İnaloğulları) | Dijarbakiras | 1095–1183 | Prijungtas prie Artukidų |
| Artukidai (Artukoğulları) | Hasankeifas, Mardinas, Harputas | 1102-1409 | Padalinti tarp Rumo sultonato ir Ajubidų |
| Šacharmėnai (Ermenşahlar) | Ahlatas | 1110–1207 | Prijungtas prie Rumo sultonato |
Vėlyvieji
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vėlyvieji beilikai ėmė formuotis silpstant Rumo sultonatui, kuomet udžuose vietiniai bėjai sukūrė nepriklausomas valstybes. Jų kūrimasis paspartėjo po 1243 m. pralaimėto Kiose Dage mūšio prieš mongolus. Nuo XIV a. Mažojoje Azijoje buvo pradėti vienijimo procesai, kurių metu Osmano beilikas prisijungė daugumą kitų, integruodamas juos į Osmanų imperiją[2].
| Pavadinimas | Sostinė | Laikotarpis |
| Čobanidai (Çobanoğulları) | Kastamonu | 1211–1309 |
| Karamanidai (Karamanoğulları) | Karamanas | 1250-1487 |
| Mentesė (Menteşe) | Milas | 1261–1424 |
| Inandžidai (İnançoğulları) | Denizli | 1262–1391 |
| Sahib Ataidai (Sâhipataoğulları) | Afjonkarahisaras | 1275–1341 |
| Pervanės beilikas (Pervâneoğulları) | Sinopė | 1277–1322 |
| Ešrefidai (Eşrefoğulları) | Beišehiras | 1285–1326 |
| Ahi beilikas (Ahîler) | Sivasas | 1290-1362 |
| Isfendijaridai (İsfendiyaroğulları) | Kastamonu | 1291–1461 |
| Alanijos beilikas (Alanya Beyliği) | Alanija | 1293-1471 |
| Karasidai (Karesioğulları) | Balikesiras | 1296–1357 |
| Osmano beilikas (Osmanoğulları) | Sogutas | 1299–1922 |
| Hamididai (Hamidoğulları) | Egirdiras | 1300–1391 |
| Saruhanidai (Saruhanoğulları) | Manisa | 1300–1410 |
| Aidinidai (Aydınoğulları) | Birgi | 1300–1425 |
| Germijanidai (Germiyanoğulları) | Kiutahija | 1300–1429 |
| Tekės beilikas (Tekeoğulları) | Antalija | 1321–1423 |
| Eretnidai (Eretnaoğulları) | Sivasas | 1335–1390 |
| Dulkadiridai (Dulkadiroğulları) | Elbistanas | 1348–1522 |
| Erzindžano beilikas (Erzincan Beyliği) | Erzindžanas | 1379–1410 |
| Afšarų beilikas | Erzurumas | 1480–1534 |
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Speros Vryonis, The decline of medieval Hellenism in Asia Minor: and the process of Islamization from the eleventh through the fifteenth century, (Berkeley: University of California, 1971.
- ↑ Kate Fleet (1999). European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey. Cambridge University Press.