Almochadai

al-Muwahhidūn الموحدون‎ Almochadai
buvusi monarchija
← 1146 – 1269 →   →   →   →
vėliava
Location of Almochadų valstybė apie 950 m.
Sostinė	Tinmalas, Marakešas
Valdymo forma	monarchija
Kalifai
1130–1163 (pirmasis)	Abdal Muminas
1266–1269 (paskutinis)	Abdal Ula Alvasikas
Era	Viduramžiai
- Įkūrimas	1146 m., 1146
- Pakeičia Marinidai	1269 m.
Valiuta	Auksinis dinaras

Almochadai – arab.: الموحدون (al-Muwahhidūn) buvo berberų musulmonų dinastija, susikūrusi XII a. ir valdžiusi šiaurės Afrikoje iki Libijos ir Pirėnų pusiasalyje nuo 1146 m. iki 1269 m. Almochadų valstybė didžiausią teritoriją apėmė valdant Abdal Muminui.

Kilmė

Almochadų dinastijos įkūrėjas buvo Ibn Tumartas, kilęs iš Masmudų genties, nedidelio kalnų kaimelio Iglizo (pietų Marokas). Apie 1110 m. jis paliko gimtąsias vietas ir išvyko į piligriminę kelionę aplankyti Mekos, paskui siekti dvasinių mokslų į Damaską ir Bagdadą. Bagdade jis mokėsi Alašari (Abu al-Hasan al-Ash’ari) ortodoksinėje musulmoniškoje mokykloje, kur išvystė savo teologinį mokymą, kuris buvo paremtas unitarianizmu (nekrikščioniškas monoteismas) ir neigė nepriklausomo Dievo egzistavimą.

Dinastija

Po dešimties metų jis grįžo į šiaurės Afriką ir apsigyveno Bedžaje, čia atsirado ir pirmieji jo pasekėjai. Jų tarpe buvo ir Abdal Muminas. Moraliniai principai, kurių aiškinimus pradėjo reformatorius Tumartas, buvo charakterizuojami kaip labai griežti. Jis propagavo ankstyvąjį islamą, t. y. skatino atsisakyti alkoholio, draudė pasilinksminimus (tarp jų ir muziką), smerkė prabangą ir laisvas moteris. Visa tai nebuvo nauja, bet moraliniai principai, vyravę tuo metu Magrebe nuo Tuniso iki Marakešo buvo visai kiti. Apie 1120 m., kai jis turėjo dešimtis pasekėjų, Ibn Tumartas savo mokymą perkėlė į Atlaso berberų kraštą. Praėjo keleri metai ir aplinkinės gentys pripažino jį imamu, prisiekė nepalikti jo šventajame kare prieš Maroką valdančius Almoravidus. Ibn Tumartas pasiskelbė mahdi – neklystančiu imamu, Dievo pasiuntiniu, kad naikintų paklydėlius ir garantuotų savos tiesos tikėjimo pergalę. 1125 m. jis įsikūrė mažame Tinmalo kaimelyje. Kariniai veiksmai prieš Almoravidus prasidėjo dar 1122 m. 1128 m. Almochadų armija keturiasdešimt dienų buvo apsupusi Marakešą, bet galiausiai, patyrusi didelius nuostolius, atsitraukė. Praėjus keletui mėnesių po šios operacijos Ibn Tumartas mirė. Jo mirtis dvejus metus buvo slepiama nuo kitų Almochadų, o visus reikalus tvarkė „dešimtininkai“. Tik 1130 m. Abdal Muminas buvo pripažintas mahadi paveldėtoju ir gavo kalifo titulą.

Pergalės

Almochadų kontroliuojama teritorija ir atakų kryptys iš Kastilijos (C) ir Aragono (A). L – Leonas, N – Navara, P – Portugalija.

Per dešimtmetį Almochadai, vadovaujami Abdal Mumino, plėtė savo valdas. Iš pradžių buvo užimta Maroko Atlaso kalnų provincija, paskui prijungtos Rifo lygumos. Almoravidų sultonas Tašminas ibn Ali bandė gintis su armija, kuriai vadovavo Reverteras (Reverter Guislaber de la Guardia), Zenata genties sąjungininkais, bei chamadidų (Hammadid) pagalba iš Alžyro. Bet 1144 m. žuvo Reverteras, 1146 m. ir Tašminas ibn Ali. Abdal Muminas pajudėjo link Feso. Po devynių mėnesių apgulties Fesas buvo užimtas, 1147 m. šturmu buvo užimtas Marakešas. Paskutinis Almoravidų valdovas Ishakas ibn Ali buvo teisiamas kartu su giminaičiais. 1148 m. Maroko užkariavimas buvo baigtas. 1151 m. Abdal Muminas išsiruošė į vidurio Magrebą kariauti su Chamadidų dinastijos sultonu Jahija (Yahya ibn Abd al-Aziz). Buvo užimtas Alžyras, o iki 1159 m. ir visas Tunisas. Čia po Ziridų dinastijos subyrėjimo Almochadai greitai nukariavo smulkius emyratus. Į Tunisą ir Susą jis įžengė be mūšio, pasipriešino tik Mahdija. Miestas atkakliai gynėsi ir pasidavė tik 1160 m. sausį. Baigęs Magrebo užkariavimą Muminas 1161 m. persikėlė per Gibraltarą ir išsilaipino Ispanijoje. Daugelis vietos emyrų jau anksčiau buvo pripažinę Mumino valdžią, bet didžioji dalis Andalūzijos susijungė į nepriklausomą valstybę, kurios priešakyje stojo Sevilijos valdovas, krikščioniškos kilmės ispanas, Ibn Mardanišas (Muhammad ibn Mardanis). 1162 m. kalifas atėmė iš jo Granadą ir grįžo į Ribatą rinkti naujos armijos žygiui į šiaurę. Bet šių planų išpildyti nespėjo, – jis mirė 1163 m. Valdžią paveldėjo jo sūnus Jusufas I. 1170 m. Jusufas pratęsė tėvo pradėtą kovą su Ibn Mardanišu, kuris palaikomas Aragono, Kastilijos ir Barselonos karalių puldinėjo Almochadų teritorijas. O 1172 m. žuvus Ibn Mardanišui visa musulmoniška Ispanija pripažino Almochadų valdžią. Su krikščionimis Jusufas sudarė septynerių metų taikos sutartį, kurią Leono karalius Alfonsas IX (Alfonso IX of León) netrukus sulaužė. 1184 m. Jusufas pradėjo karą su Portugalija, kuriame būdamas 46 metų žuvo. Valdžią paveldėjo jo 25 metų sūnus Abu Jusufas I Jakubas Almansuras. Jo valdymas prasidėjo sudėtingoje aplinkoje. Iš naujo teko įsitvirtinti Ispanijoje, įtempta padėtis buvo Tunise, kur įsiveržė Maljorkos emyrai broliai Banu Ganijai (Banu Ghaniya). 1184 m. Banu netikėtai užėmė Bedžają, o po to, padedami vietos gyventojų, 1186 m. – Alžyrą ir Milianą (Khemis Meliana), o 1187 m. – Gafsą (Tunisas). Ką tik paėmęs valdžią jaunasis kalifas Jakubas Almansuras puolė brolius Banu Ganijus ir nugalėjo prie Konstantinos ir antrą kartą prie Gabeso. Kad baigtų vietos genčių sukilimą, jis perkėlė į Maroką tris arabų gentis, bet vis tiek čia Almochadų valdžia liko silpna. 1188 m. Jahija ibn Ganija (Yahya Ibn Ghaniya) atnaujino karą ir per kelerius metus užkariavo visą rytų Magrebą. Jakubas Almansuras negalėjo kariauti dviem frontais ir didžiausią dėmesį skyrė Ispanijai. Čia krikščionys, vadovaujami Kastilijos karaliaus Alfonso VIII, po ilgos apgulties atėmė iš Almochadų Kuenką, o Leono karalius – Estremadūrą. Jakubas Almansuras kruopščiai ruošėsi atsakomajam mūšiui ir 1195 m. liepos 18 d. prie Alarkos nugalėjo kastiliečius (Battle of Alarcos). Po šios pergalės jis pradėjo puolimą prieš Toledą, Madridą ir Kuenką, bet šių miestų apgultys buvo bevaisės. Tuo metu, kai šalies pakraščiuose vyko karai, pačiame Maroke buvo taika ir šalis klestėjo. Todėl Jakubo Almansuro valdymas buvo sėkmingiausias Almochadų imperijos istorijoje. Po Jakubo Almansuro mirties prasidėjo greitas imperijos nuosmukis. 1199 m. šalį paveldėjo jo sūnus Muhamedas Anasyras. Jis pirmiausiai atnaujino kovą su Banu Ganija. Muhamedo Anasyro laivynas vėl užėmė Tunisą, o armija įžengė į Gafsą ir Mahdiją. Jahija ibn Ganija pralaimėjęs pabėgo į dykumą. Kalifas Tunise vietininku paskyrė šeichą Abu Muhamedą. Tuo tarpu Ispanijoje Kastilijos karalius ruošėsi atsiimti Alarkos pilį. Jis pasikvietė visus Ispanijos karalius, Portugalijos karalių ir net popiežių Paskalį II, kuris rėmė kryžiaus žygius prieš Almochadus. Iš visos Europos į Kastiliją suvažiavo riteriai ir nuotykių ieškotojai. 1211 m. vasario mėn. Muhamedas Anasyras su didžiule armija persikėlė į Ispaniją. Ši kampanija buvo sunki ir musulmonams pasibaigė katastrofa. Stipri jungtinė krikščionių armija perėjo Siera Morenos kalnus ir 1212 m. liepos 16 d. smogė prie Las Navaso de Toloso lemtingą Almochadams smūgį (Battle of Las Navas de Tolosa). Tik maro epidemija sustabdė tolimesnį krikščionių žygį į pietus.

Las Navas de Tolos mūšis. XIX a., dailininkas F. P. Van Halenas, Senato rūmai, Madridas.

Nuosmukis ir Pirėnų pusiasalio praradimas

Šis pralaimėjimas buvo Almochadų imperijos žlugimo pradžia. 1214 m. mirė Muhamedas Anasyras ir šalį paveldėjo 16-etis jo sūnus Jusufas II, kurį domino tik pasilinksminimai. Tais metais vidurio Magrebe gyvenančios Zenata gentys tapo nepriklausomos nuo Almochadų. 1224 m. jaunasis kalifas mirė nepalikęs įpėdinio. Visagalis viziris Ibn Džami perdavė valdžią Jusufo I-jo sūnui Abdal Vahidui I, bet šis paskyrimas sukėlė provincijų valdytojų, kurie buvo Abu Jakubo sūnūs ir jų vaikai, nepasitenkinimą. Vienas jų, Abdalahas Aladilas, Ispanijoje pasiskelbė kalifu. Apie tai sužinoję Maroko šeichai pasmaugė Abdal Vahidą I-jį, o vizirį Ibn Džamį ištrėmė. Bet šis perversmas nesuvienijo šalies. Marokas Abdalahą Aladilą pasitiko Almochadų, kurie nenorėjo pripažinti jo kalifu, nesutarimais. 1227 m. jis buvo paskandintas rūmų baseine. Kalifu buvo paskelbtas Muhamedo Anasyro sūnus Jahija Almutasimas, bet dėdė Idris Almamunas Ispanijoje su tuo nesutiko. 1228 m. prieš Jahiją sukilo ir Mursijos emyras Ibn Hudas (Ibn Hud). 1229 m. Idris sudarė su Kastilijos karaliumi Ferdinandu III-ju taiką, gavo iš jo 12 000 raitelių armiją ir patraukė į Marakešą. Bet Idrio valdžios nepripažino Tuniso vietininkas Hafsidas Abu Zakarija Jahija I ir jis atsiskyrė nuo Almochadų. 1232 m. valdžia atiteko Idrio Almamuno jauniausiajam sūnui Abdal Vahidui II-jam. 1235 m. Tlemseno emyras Abu Jahija Jagmurasanas ir Tuniso emyras Abu Jahija I bin Zaijanas (Abu Yahya I bin Zayyan) paskelbė nepriklausomybę ir atsiskyrė nuo Maroko, o Andalūzijos centre krikščionys užėmė Kordobą. Pačiame Maroke Almochadus spaudė Marinidai (Banu Marin gentis), kurie buvo apsupę Meknesą. 1242 m. Abdal Vahidas II-is mirė, valdžią paveldėjo jo brolis Ali Asaidas. Jis dar mėgino suvienyti Almochadų imperiją, o 1248 m. puolė Zajanidus Alžyre ir žuvo. Marinidai užėmė Fesą ir Meknesą. Tais pačiais metais Almachadai prarado ir Seviliją. Almochadams buvo likęs tik Marakešas ir žemės į šiaurę iki Um ar-Rbijos (Oum Er-Rbia) upės. Nuo 1262 m. Maroko kalifas turėjo mokėti Marinidams duoklę, o 1269 m. Marinidai užėmė ir Marakešą. Almochadų dinastija žlugo.

Valdovai

• Ibn Tumartas (Ibn Tumart) – 1121–1130;
• Abdal Muminas (Abd al-Mu’min) – 1130–1163;
• Abu Jakubas Jusufas I (Abu Ya’qub Yusuf I) – (1163–1184);
• Abu Jusufas I Jakubas Almansuras (Abu Yusuf Ya’qub al-Mansur) – 1184–1199;
• Muhamedas Anasyras (Muhammad an-Nasir) – 1199–1214;
• Abu Jakubas Jusufas II (Abu Ya’qub Yusuf II) – (1214–1224);
• Abdal Vahidas I (Abd al-Wahid I) – (1224);
• Abdalahas Aladilas (Abdallah al-Adil) – (1224–1227);
• Jahija Almutasimas (Yahya) – (1227–1229);
• Idris I Almamunas (Idris I) – (1229–1232);
• Abdal Vahidas II (Abdul-Wahid II) – (1232–1242);
• Ali Asaidas (Ali) – (1242–1248);
• Umaras Almurtadas (Umar) – (1248–1266);
• Abdal Ula Alvasikas (Abu al-Ula al-Wathiq) – (1266–1269).

Taip pat skaitykite

• Maroko istorija.

Nuorodos

• en. Maroko istorija Archyvuota kopija 2005-12-30 iš Wayback Machine projekto..