Alko alkakalnis

Kitos reikšmės – Alkos kalnas (reikšmės).

Alko alkakalnis

Koordinatės

56°04′17″š. pl. 21°32′59″r. ilg. / 56.07142°š. pl. 21.54974°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Imbarės seniūnija

Aukštis

10–13 m

Plotas

320×150 m

Naudotas

I tūkstantmetis – XVII a. pradžia

Žvalgytas

1948, 1959, 1982, 1992, 1993 m.

Registro Nr.

5215, M29

Alko alkakalnis, vadinamas Alkos, Aukos, Šventimų kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5215, senas vertybės kodas – M29, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR497) – alkakalnis šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alko kaime (Imbarės seniūnija), 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Salantų bažnyčios, 1,2 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , Erlos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke.

Alkakalnis

Įrengtas tarp Erlos ir Alkupio upių esančios moreninės kalvos pietinėje dalyje, apaugęs mišku, kuriame dominuoja spygliuočiai. Šlaitai statūs, iki 10–13 m aukščio. Pietvakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje yra pora pakilumų, primenančių pilkapius.

Pietvakarine kalvos papėde ir šiaurės vakariniu šlaitu praeina senkelis, o šiaurės rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Šiaurės vakarinėje dalyje palei senkelį ir šiaurinėje dalyje skersai kalvos sukrauti akmenų pylimai. Pietinėje dalyje stūkso stogastulpis. Pietrytinis kalvos galas duobėtas, apnaikintas kasant žvyrą.

Teritorijos plotas – 3,12 ha.

Į šiaurę stovi sodyba, tarp kurios ir alkakalnio išliko čia augusio Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas. Šiaurės vakarinėje alkakalnio papėdėje yra loma, kurioje už senkelio pylimo stūkso akmuo su dubeniu, o į šiaurę nuo jo iš kalvos vakarinio šlaito trykšta gydomąja galia garsėjęs šaltinis. Kalvos pietrytinėje papėdėje pastatytas akmuo su užrašu „Alkos alkakalnis“, o slėnyje įrengta poilsio aikštelė su informaciniu stendu.

Istorija

Alkos kalnas – Erlos slėnyje stūksančios moreninės kalvos dalis. Manoma, kad I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio I pusėje jame veikė pagonių šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. II pusėje – XVII a. pr., vykstant priešpriešai tarp protestantiškos reformacijos ir katalikybės.^[1]

Krikščionybei įsigalėjus, Joninių naktį ant aukuro akmens Salantų apylinkės jaunimas kūrendavo laužus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš kalvos pietrytinio galo buvo kasamas žvyras naujam keliui kalvos šiaurės rytiniu šlaitu tiesti. Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių, žmogaus kaukolę. Darbus nutraukus, ant kalno buvo pastatytas stogastulpis.

1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR497),^[2] 1997 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M29),^[3] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.^[4]

Padavimai

Alkakalnio vakarinėje dalyje, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvo skirta dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui), o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje
Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti amžinosios ugnies – neturėdamos ginklų, į prijuostes prisipylusios pelenų jos gynėsi nuo ugnį užgesinti atvykusių kareivių, pildamos jiems į akis pelenus, o ugnį užgesinus jos nežinia kur išėjo
Kalnas senų senovėje buvęs sala, stūksojusi vidury ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva
Kalną supylę kareiviai švedai, kurie čia apsigyveno ir apylinkėje plėšikavo. Užpykusios žemaitės moterys juos išžudė
Traukdamiesi iš Lietuvos, kalne švedai užkasė auksą, o kaip ženklą pasodinę toje vietoje ąžuolą
Naktimis Alkos kalne dega ugnys, vaikšto keisti žmonės
Kalne esanti senovės bažnyčia, į kurią veda požeminis kelias
Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones
Kalnas vadinamas alka todėl, kad čia nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės

Tyrimai

1948 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius).

Literatūra

Людвикъ Крживицкій. Жмудскіе пилькалнисы. – Известія императорской археологической комиссіи. – 1909, вып. 29
Petras Tarasenka. Lietuvos archeologinė medžiaga. – Kaunas, 1928. – P. 229 (Salantai)
Feliksas Rapalis. Pažinkime gimtąjį rajoną. – Stalino vėliava – 1957 m. rugsėjo 7 d.
Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 11
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 53-55
Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.

Šaltiniai

↑ Motiejus Valančius. Raštai. – Vilnius, 1972. – T. 2. – P. 87
↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 135, eil. Nr. 497
↑ Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – P. 92
↑ Lietuvos kultūros ministro įsakymas „Dėl kultūros vertybių pripažinimo valstybės saugomomis“, 2005-04-29 Nr. ĮV-190

Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 1. – L. 38-39
Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14
Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 20. – L. 198-200, 202-206
Aldona Beržanksienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas. – Erlėnai, 2006. – L. 5