Alain Delon
| Alain Delon | |
|---|---|
| |
| Tikras vardas | Alain Delon |
| Gimė | 1935 m. lapkričio 8 d. Sko, Prancūzija |
| Mirė | 2024 m. rugpjūčio 18 d. (88 metai) Diuči, Prancūzija |
| Šalis |  Prancūzija
|
| Sutuoktinis | Nathalie Delon (1964–1969) |
| Vaikai | 4 |
| Aktyvumo metai | 1957–2012 |
| Užsiėmimas | aktorius · prodiuseris · režisierius |
Alenas Delonas (pranc. Alain Delon; 1935 m. lapkričio 8 d. Sko, Prancūzijoje – 2024 m. rugpjūčio 18 d. Diuči, Prancūzijoje[1]) – prancūzų aktorius, prodiuseris, režisierius.[2]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė iš Korsikos kilusio nedidelio kino teatro savininko Fabieno Delono ir iš Alžyro kilusios farmacininkės Editos Delon šeimoje. 1939 m. tėvai išsiskyrė. o Alenas pateko į katalikų pensioną Isy de Mulino. Šešis kartus buvo baustas už drausmę ir klaidas mokykloje. Kai motina antrą kartą ištekėjo už komersanto Polio Bulono, Alenas įgijo dešrininko profesiją ir padėjo patėviui.
Septyniolikos metų pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Saigono arsenale Vietname, dalyvavo Indokinijos kare. 1956 m. grįžęs iš tarnybos sutiko Žaną Klodą Brialį (Jean-Claude Brialy), kuris jį pakvietė į Kanų festivalį, kur jo išvaizda, fiziniai duomenys ir bendravimo charizma krito į akį daugeliui kino veikėjų. Jau 1957 m. nedidelis Džo vadmuo pirmajame jo filme „Kai įsikiša moteris“ (Quand la femme s’en mêle) atnešė sėkmę, lydėjusią jį per visus 87 jo filmus. Būdamas dvidešimt trejų jau buvo lyginamas su tokiomis prancūzų kino žvaigždėmis kaip Žeraras Filipas ir Žanas Marė, taip pat su amerikiečių aktoriumi Džeimsu Dinu.
1958 m. statant kino filmą „Kristina“ jis sutiko Romi Šnaider, jų sužadėtuves 1959 m. kovo 22 d. žiniasklaida pavertė jaunystės, grožio ir sėkmės švente. Tačiau šešerius metus prabuvę sužadėtiniais, jie taip ir netapo sutuoktiniais. 1964 m. jo pirmąja žmona tapo aktorė Natali Kanovas, su kuria rugsėjo 30 d. gimė sūnus Antonis. Pragyvenę ketverius metus santuokoje, jie išsiskyrė. 1968 m. kuriant filmą „Jeff“ jis sutiko aktorę Mireille Darc. Jų partnerystė tęsėsi 15 metų, iki 1982 m. 1987 m. Alenas susipažino su olandų manekene Rosalie van Breemen. 1990 m. jiems gimė duktė Anuška, 1994 m. – sūnus Alenas-Fabienas. 2002 m. pora išsiskyrė.
1964 m. įkūrė kino bendrovę „Adel“, nuo 1968 m. dirba ir prodiuseriu. Daugiausia vaidino nuotykių filmuose, detektyvuose. 1981 m. sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą „Už policininko galvą“ (Pour la peau d’un flic).
1985 m. tapo Šveicarijos piliečiu ir įsikūrė prie Lemano ežero.
Filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1960 m. „Saulės nudeginti“ (režisierius Renė Klėmanas)
- 1960 m. „Rokas ir jo broliai“ (Lukinas Viskontis)
- 1962 m. „Užtemimas“ (Mikelandželas Antonionis)
- 1962 m. „Raudonplaukė“ (Helmut Käutner)
- 1962 m. „Velnias ir Dešimt Dievo įsakymų“ (Julien Duvivier)
- 1963 m. „Leopardas“ (Lukinas Viskontis)
- 1963 m. „Melodijos iš rūsio“ (Anri Vernejis)
- 1964 m. „Juodoji Tulpė“ (Kristianas Žakas/Christian-Jaque)
- 1964 m. „Grobuonys“ (Renė Klėmanas)
- 1967 m. „Samurajus“ (Žanas Pjeras Melvilis)
- 1967 m. „Nuotykių ieškotojai“ (Robert Enrico)
- 1967 m. „Velniškai tavo“ (Julien Duvivier)
- 1968 m. „Sudie, drauge“ (Jean Herman)
- 1968 m. „Motociklininkė“ (Jack Cardiff)
- 1969 m. „Džefas“ (Jean Herman)
- 1969 m. „Baseinas“ (Žakas Derai)
- 1970 m. „Madly“ (Roger Kahane)
- 1970 m. „Raudonasis ratas“ (Jean-Pierre Melville)
- 1971 m. „Raudona saulė“ (Terence Young)
- 1972 m. „Pirmoji ramybės naktis“ (Valerio Zurlini)
- 1974 m. „Ponų rasė“ (Pierre Granier-Deferre)
- 1975 m. „Zoro“ (Dučio Tezaris/Duccio Tessari)
- 1976 m. „Ponas Kleinas“ (Džozefas Losei)
- 1977 m. „Niekšo mirtis“ (Georges Lautner)
- 1983 m. „Тегеран-43“ (Teheranas 43) (Aleksandras Alovas ir Vladimiras Naumovas)
- 1983 m. „Svano meilė“ (Volkeris Šliondorfas)
- 1983 m. „Kovotojas“ (Alain Delon)
- 1984 m. „Mūsų istorija“ (Bertranas Blieras)
- 1989 m. „Naujoji banga“ (Žanas Lukas Godaras)
- 1992 m. „Kazanovos sugrįžimas“ (Eduardas Niermansas)
- 2007 m. Asteriksas Olimpinėse žaidynėse (Frederikas Forestjė ir Tomas Langmanas)
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1995 m. Berlyno kino festivalio „Auksinis lokys“ už visą kūrybą
- 2003 m. Klaudija Kardinalė jam įteikė Maroko kino filmų festivalio Aukso žvaigždę
- 2005 m. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas suteikė Garbės legiono ordino Karininko titulą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „French film giant Alain Delon dies aged 88“. BBC (anglų). 2024-08-18. Nuoroda tikrinta 2024-08-18.
- ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t. 597 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2007-10-18 iš Wayback Machine projekto.
- Classic Movies (1939–1969): Alain Delon Archyvuota kopija 2007-11-17 iš Wayback Machine projekto.
- Aleno Delono nuotraukos Archyvuota kopija 2009-02-08 iš Wayback Machine projekto.