Ajubidai
الأيوبيون Ajubidų sultonatas | ||||
buvęs sultonatas | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Ajubidų teritorija valdant Saladinui 1188 m. | ||||
Sostinė | Kairas (1171-1250), Damaskas (1250-1260) | |||
Kalbos | arabų | |||
Politinė struktūra | buvęs sultonatas | |||
Istorija | ||||
- Dinastijos įkūrimas | 1171 m., 1171 | |||
- Mameliukai užima Damaską | 1260 m. | |||
Plotas | ||||
- 1190 | 3 750 000 km² | |||
Valiuta | Dinaras (moneta) |
Ajubidai (arabų kalba الأيوبيون) – kurdų kilmės musulmonų dinastija, kurios galios centras buvo Egipte. XII–XIII a. ji valdė didžiąją dalį Artimųjų Rytų: teritorijas, kur dabar yra valstybės Egiptas, Libija, Arabija, Jemenas, Izraelis, Jordanija, Sirija, Libanas.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinastiją įkūrė Saladinas. Ajubidų šeima, valdant broliams Ajubui ir Širkujui, tarnavo Zengidams kaip kariai, kol juos nuvertė Saladinas, Ajubo sūnus. 1174 m., Saladinas po Nur al-Din mirties pasiskelbė sultonu.[1] Po to jie pradėjo užkariavimus ir 1183 m. valdė Egiptą, Siriją, Šiaurės Mesopotamiją, Jemeną, Hidžazą, Šiaurės Afrikos krantą iki Tuniso. Didžioji dalis Jeruzalės karalystės atsidūrė Saladino rankose po pergalės Hatino mūšyje 1187 m., bet kryžiuočiai per kelerius metus atkovojo Palestinos pakrantę.
Po Saladino mirties jo sūnūs kovėsi dėl sultonato, bet sultonu tapo jo brolis al-Adil 1200 m. Po 1230 m. Sirija atsiskyrė nuo Egipto, kol Egipto sultonas as-Salih Ayyub užėmė Siriją išskyrus Alepą 1247 m. Tuomet vietinės musulmonų dinastijos išvijo Ajubidus iš Jemeno, Hidžazo, kai kurių Mesopotamijos sričių. Atmušus kryžiuočių invaziją į Nilo deltą, mameliukų generola i nuvertė al-Mu'azzam Turanshah, kuris tapo as-Salih Ayyub įpėdiniu po jo mirties 1250 m. Po to Ajubidų valdymas Egipte baigėsi, o Sirijos valdovo an-Nasir Yusuf bandymai atgauti Egiptą buvo nesėkmingi. 1260 m. mongolai nusiaubė Alepą ir užėmė Ajubidų valdas. Mameliukai išvijo mongolus ir išlaikė Ajubidų valdžią Hamos kunigaikštystėje, kol nuvertė paskutinį valdovą 1341 m.
Per gana trumpą laiką Ajubidų teritorijos sustiprėjo ekonomiškai ir jo se vyko intensyvus intelektualinis gyvenimas. Šis laikotarpis pasižymėjo sunitų dominavimo stiprinimu statant daugybę medresių pagrindiniuose miestuose.
Administravimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Be pagrindinės teritorijos Egipte, Ajubidų valdomos provincijos buvo skaidomos į 5 emyratus, valdomus šalutinių Ajubidų linijų:
- Arabijos emyratas (1173–1228) – valdė teritorijas Hidžaze ir Jemene. Tai buvo anksčiausiai Ajubidų prarasta teritorija, kurią perėmė buvę vietininkai Rasulidai, tapę nepriklausomais;
- Damasko emyratas (1174–1260) – valdė teritorijas Sirijoje. Kuomet Egipte 1250 m. įsiviešpatavo mameliukai Bahriai, Emyratas tapo svarbiausia Ajubidų valda dešimčiai metų. Vėliau jis prijungtas prie Mameliukų sultonato;
- Himso emyratas (1175–1260) – valdė teritorijas Sirijoje;
- Alepo emyratas (1183–1260) – valdė teritorijas Sirijoje;
- Hamos emyratas (1175–1341) – valdė teritorijas Sirijoje. Po to, kai Damaskas, Himsas ir Alepas atiteko Mameliukams, Hamos emyratas tapo paskutine Ajubidų valda. Čia dinastija išlaikė valdžią iki XIV a. vidurio, kol emyratą panaikino Mameliukai.
Valdovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Salah al-Din ibn Ayyub 1174–1193
- Al-Azizas Utmanas 1193–1198
- Al-Mansuras Muhamadas 1198–1200
- Al-Adilis (al-Adil Sayf al-Din Abu Bakr I) 1200–1218
- Al-Kamilis 1218–1238
- Al-Adilis II (Al-Adil Sayf al-Din Abu Bakr II) 1238–1240
- As-Salihas 1240–1249
- Al-Muazamas (al-Mu'azzam Turan-Shah) 1249–1250
- Al-Ašrafas Musa 1250–1254 (nominaliai)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Eiselen, Frederick Carl, Sidon: A Study in Oriental History, (New York, 1907), 89.