Adomynės dvaras

55°44′56.38″ š. pl. 25°18′16.61″ r. ilg. / 55.7489944°š. pl. 25.3046139°r. ilg. / 55.7489944; 25.3046139

Adomynės dvaras
Dvaro rūmai nuo tvenkinio pusės
Vieta	Adomynė
Įkurtas	1810 m.
Rūmų stilius	Medinis
Bajorų giminės	Adomas Pliateris, Jonas Žurauskis

Adomynės dvaras – tradicinio liaudiško klasicizmo stiliaus medinis dvaras Adomynės kaime (Kupiškio rajonas).

Istorija

Dvaras ir vietovė dabar vadinama Adomynė, anksčiau vadinosi Jonava, Aluotėlėmis, Kazimieravėle. 1786 m. dvaras priklausė šambelionui A. Pliateriui, nuo XIX a. pr. Žurovskiai, po 1876 m. Vilėniškiai. Dvaro rūmų aplinka buvo formuojama nuo XVIII a.

1817 m. balandžio 30 d. dekretu Aluotėlės palivarkas, priklausęs Aluotės dvarui, už 267 563 auksinių ir 25 grašių skolą atiduotas Jonui Žuravskiui, kuriam mirus, viską paveldi jo giminaitis taip pat Jonas Žuravskis. Palivarke buvo karčema, du bravorai, kuriuose pagaminta degtinė vežta parduoti į Rygą. Dvaro pastatai užėmė beveik 8 margus žemės. 1821–1830 m. Jonas Žuravskis praplėtė dvaro teritoriją, 1848 m. dokumentuose minima, kad dvare yra 4 palivarkai, 7 kaimai, 2208 dešimtinės žemės. Rekonstruotam dvarui suteiktos klasicistinės proporcijos, tampa puošnus interjero dekoras. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. 1826 m. Jonavos dvare įrengė koplyčią. 1855 m. pastatyta mūrinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Po Jono Žuravskio (antrojo) mirties, dvarą paveldi seserys – Sofija Kosčialkovska ir Malvina Maksimova. 1876 m. jų paveldėjimas įteisintas dokumentai, tačiau 1880 m. 193,93 dešimtinių žemės su visais pastatais už 23 500 sidabrinių rublių dvarą pardavė eiguliui Adomui Vilėniškiui, kurio tėvas Silvestras pas J. Žurauską dirbo miško darbininku degutininku.

Šeimininkaudamas, Adomas Vilėniškis valstiečiams iš pardavė dvaro žemės pakraščius, sau pasilikdamas centrą su 60 ha. žemės. Savo brolio sūnaus kunigo Juozapo Vilėniškio paragintas, nusprendė Jonavos dvare pastatyti bažnyčią ir įkurti parapiją. Neturėdamas įpėdinių, dalį žemės ir lėšų paskyrė bažnyčios statybai.

Adomas Vilėniškis užrašė bažnyčiai 30 ha žemės, ūkio trobesius ir pusę dvaro rūmų. Nuo dvaro savininko vietovė gavo Adomynės vardą, o medinė bažnyčia buvo baigta statyti 1921 m. spalio 23 d. ir Utenos dekano kunigo Jono Jarašiūno pašventinta tapo Skapiškio parapijos filija. 1928 metų liepos 16 didelėmis J. Vilėniškio pastangomis įkuriama parapija. 1931 m. dvaro stogas padengtas skarda.

Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, kultūros namai, parduotuvė, pritaikytas kino rodymui, nugriauti senieji vartai, ūkiniai pastatai.

XX a. 9-ame dešimtmetyje (1982–1989 m.) pradėti dvaro rūmų tyrimai, parengtas restauravimo ir pritaikymo projektas. 1999 m. parengtas ir 2005 m. realizuotas dvaro rūmų verandos restauravimo projektas. 2001 m. dvaras įrašytas į Kultūros vertybių registrą. 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. 2004 m. restauruojant dvarą aptiktas monetų lobis.

2016 m. metais dvare vyko Europos paveldo dienos. 2017 m. parengtas dvaro rūmų fasadų tvarkybos projektas. 2018 m. įtrauktas į Kupiškio rajono lankytinų vietų sąrašą.^[1] [2019 m. dvare vyko Adomynės mažosios kultūros sostinės renginiai.

Adomynės dvaras garsus savo „Pagrabinėmis“ bandelėmis, sertifikuotomis tautinio paveldo ženklu. Jas nuo XIX a. kepa tik Adomynėje ir jos apylinkėse.

Architektūra

Dvaro medinė sodyba prie kelio nedidelės aukštumos šlaite. Kelias seniau buvo apsodintas medžiais ir turėjo vartus. Šiaurinėje kelio pusėje apie 1810 m. pastatytas medinis klasicistinio stiliaus gyvenamasis namas, o pietinėje – ūkiniai statiniai (jie nėra išlikę). Kitoje namo pusėje buvo sodas ir tvenkinys.

Pastatas yra iš 2 fligelių iištęstos L raidės formos. Namas buvo didelis, kampu, keturi įėjimai – pagrindinis nukreiptas į kelią. Į kelio pusę centre buvo iškilęs mezoninas, o šalia jo, dabar jau nesantis, portikas. Prieangių vienšlaičius stogus prilaiko kolonėlės. Namą puošia mūrinė arkada, pusapskritės arkos, plačios mentės. Aplink namą eina kelių traukų karnizas, paįvairintas smulkiais dantukais. Sienų kampai apkalti lentomis, imituojant rustus.

Svečių ir gyvenamosios patalpos sujungtos anfilada. Tarp dviejų priemenių buvo virenė. Salone buvo geometrinio piešinio ąžuolinis parketas. Dar išlikę ir glazūruotų koklių, papuoštų augaline ornamentika, krosnių. Yra įsprūdinių durų su įmantriais kaltos geležies vyriais. Sienas puošė ištapyti piliastrai, nišos ir karnizai.