Adomynė
| Adomynė | ||
|---|---|---|
  Adomynė |
||
| 55°45′00″š. pl. 25°18′22″r. ilg. / 55.750°š. pl. 25.306°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kupiškio rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Šimonių seniūnija | |
| Gyventojų | 225 | |
 Vikiteka |
Adomynė | |
Adomynė – kaimas Kupiškio rajono savivaldybės pietryčiuose, į rytus nuo Šimonių, 8 km į šiaurę nuo Svėdasų, Adomynės kalvagūbryje (95–100 m virš jūros lygio). Seniūnaitijos centras. Stovi medinė Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, varpinė, veikia Adomynės pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1950 m.), paštas (LT-40012), medicinos punktas, ryšių skyrius,[2] laisvalaikio centras, kaimo bendruomenė (tarybos pirmininkė – Aldona Matarienė). Yra kapinės, kuriose palaidota fizikė Janina Vizbaraitė, seni dvaro pastatai, sodyba.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVI a. dabartinė Adomynės teritorija įėjo į Aluotų dvaro valdas ir minima kaip Aluotėlių dvaras. 1809 m. dvaro savininkas Adomas Pliateris įkeitė dvarą Mstislavlio iždininkui Jonui Žurauskiui, o po A. Pliaterio mirties dvaras atiteko iždininko sūnėnui Jonui Ipolitui Žurauskiui ir nuo tada Aluotėlės pradėtos vadinti Jonava. 1880–1881 m. didžiąją dalį išparduodamų dvaro žemių su pastatais nupirko Adomas Vilėniškis, kuris vėliau Jonavą pavadino savo vardu – Adomyne (dvarininkinis vietovardis).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVI a. dabartinė Adomynės teritorija įėjo į Aluotų dvaro valdas, minimo nuo 1555 m.[3] kaip Aluotėlių dvaras. Nuo XVII a. Aluotos su Aluotėlių dvaru priklausė Pliateriams. 1809 m. dvaro savininkas Adomas Pliateris įkeitė dvarą Mstislavlio iždininkui Jonui Žurauskiui, o po A. Pliaterio mirties dvaras atiteko iždininko sūnėnui Jonui Ipolitui Žurauskui ir nuo tada Aluotėlės pradėtos vadinti Jonava.
1810 m. pradėti statyti klasicistiniai mediniai dvaro rūmai. 1826 m. pastatyta koplyčia[3], o jau 1855 m. pastatyta mūrinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Po Jono Žurausko mirties dvarą paveldėjo seserys Sofija Koscialkauskienė ir Malvina Maksimova. Didžiąją dalį išparduodamų dvaro žemių su pastatais 1880–1881 m. nupirko Adomas Vilėniškis, kuris vėliau Jonavą pavadino savo vardu – Adomyne.
1910 m. pradėta statyti bažnyčia, kuri baigta tik po I pasaulinio karo. 1921 m. spalio 23 d. pašventinta Švč. Mergelės Marijos Vardo titulu. 1928 m. liepos 16 d. įkurta atskira Adomynės parapija.
1949 m. kaimo apylinkėse įkurti „Galybės“, „Vilties“, „Aluočio“, „Žaliakalnio“ ir „Rytmečio“ kolūkiai, kurie po pusmečio sujungti į vieną Adomynės kolūkį. 1975 m. prijungtas „Šetekšnos“ kolūkis, 1977 m. – „Bugailiškių“ ir tapo didžiausiu ūkiu Kupiškio rajone[3]. 1985 m. gyvenvietės tvarkymo planas Sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje apdovanotas bronzos medaliu. 1992 m. balandžio 1 d. kolūkio ribose susikūrė kelios žemės ūkio bendrovės, tačiau dauguma jų iš karto nustojo veikti.
1939 m. iš Naujikų atkeltas Punkiškių pradinės mokyklos filialas. 1946–1947 m. nacionalizuotame parapijos name atidaryta septynmetė mokykla. 1963 m. pristatytas priestatas su fizikos ir chemijos klasėmis, butu direktoriui ir bibliotekos patalpomis. Nuo 2000 m. mokykla dešimtmetė.
2005 m. kaime paminėtas minėjimo rašytiniuose šaltiniuose 450 metų jubiliejus.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1919 m. | Šimonių valsčius | Rokiškio apskritis |
| 1920–1946 m. | Panevėžio apskritis | |
| 1946–1950 m. | Kupiškio apskritis | |
| 1950–1963 m. | Adomynės apylinkės centras | Kupiškio rajonas |
| 1963–1995 m. | Šimonių apylinkė | |
| 1995– | Šimonių seniūnija | Kupiškio rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
 | ||||||||||
| 1923 m.sur.[4] | 1959 m.sur.[5] | 1970 m.sur.[6] | 1979 m.sur.[7] | 1984 m.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | 2021 m.sur.[12] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 22 | 70 | 94 | 168 | 238 | 331 | 328 | 269 | 221 | ||
| ||||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Adomynė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 97 psl.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Kupiškėnų enciklopedija, I t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. T. I: A-J. ISBN 9955-624-62-0.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Adomynė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 15 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Adomynė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 14
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.