Švartavimas

Švartavimas – laivo pritvirtinimas taip, jog jo padėtis liktų pastovi. Laivas gali būti švartuojamas bortu ar laivagaliu prie krantinės, prie švartavimo statinių arba prie kito laivo uoste arba jūroje.^[1]

Švartuojantis toli nuo kranto, naudojamas inkaras, bet kartais naudojamas ir nuolat dugne esantis masyvus daiktas, nuo kurio išvesta virvė paviršiuje palaikoma plūduru.

Dvigalvis švartavimo polis

Laivo pritraukimas prie reikiamos vietos

Laivui rankomis prie krantinės prišvartuoti gali būti naudojamas jame įtaisytas dviejų galvų švartavimo polis (knechtai). Taip švartuojant krantinėje ant polio užmesta virvė traukiama per jį, taip galutinai pritempiant laivą prie reikiamos vietos. Tuomet virvė apsukama apie polio galvas kaip parodyta iliustracijoje. Taip pririšti ir atrišti galima labai greitai. Du vyrai, kiekvienas su savo poliu, ramiame ežero vandeny apie 260 tonų laivą prišvartuoja per keletą minučių. Laivas paprastai prišvartuojamas prie krantinės šonu.

Viduržemio jūros švartavimas

Viduržemio jūroje paplitęs švartavimas laivo galu į krantinę, dviem lynais ir dviem inkarais. Jo eiga tokia:

Priartėti lygiagrečiai krantui, mažu greičiu. Taške A išmesti pirmą inkarą, sustabdyti laivo mašiną.
Taške B laivas plaukia iš inercijos.
Taške C išmesti antrą inkarą ir paleisti mašiną atbuline eiga.
D
E Pabaiga, varikliui tebeveikiant inkarų lynų įtempimais nustatyti reikiamą laivo padėtį, tada mašiną išjungti.

Taip švartuojant nebūtina išlaikyti griežtą inkarų padėties laivo atžvilgiu simetriją, tačiau šis manevras vis viena laikomas gana sudėtingu.