Šiaurės vakarų jūrų kelias

Šiaurės vakarų jūrų kelias

Šiaurės vakarų jūrų kelias – maždaug 5780 km ilgio jūrų kelias, kuris per Amerikos žemyno šiaurę jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Kelias eina Arkties vandenynu ir jo jūromis bei Kanados arktinio archipelago salų sąsiaurius.

Istorija

Ankstyvosios kelionės į poliarines jūras

Nuo to laiko, kai Ferdinandas Magelanas 1520 m. atrado kelią aplink Pietų Ameriką į Aziją, geografai, jūrininkai ir tyrinėtojai spėliojo apie galimą jūrų kelią Amerikos šiaure. Kadangi toks kelias gerokai sutrumpintų keliones laivais tarp Europos ir Rytų Azijos, įvairių šalių jūrininkai daugiau nei 400 m. ieškojo kelio per Arkties vandenyną aplink Ameriką.

Galbūt jau 1473 m., taigi 19 metų prieš Kristupo Kolumbo keliones, danų ekspedicija, vadovaujama iš Hildesheimo kilusio Didrik Pining (lydimo portugalo João Vaz Corte-Real) iš Grenlandijos pasiekė Niufaundlendą. Apie 1480 m. portugalai prie Niufaundlendo pradėjo žvejybą. Apie 1500 m. jais pasekė baskai ir bretonai. Tarp 1492 ir 1495 m. João Fernandes Lavrador su Pedro de Barcellos plaukiojo vandenyse tarp Niufaundlendo, jo vardu pavadinto Labradoro ir Grenlandijos. Galiausiai ekspedicijos palaipsniui skverbėsi vis tolyn į šiaurės vakaruose esančius Arkties salynus.

Jūrų kelio paieškos

Jau 1524 m. Prancūzijos karalius siuntė italų kapitoną Giovanni da Verrazano ieškoti „šiaurinio kelio“ į Indiją šiauriau tuomet Ispanijos ir Portugalijos dominuojamų Atlanto kelių. Tokio kelio beieškant 1534 m. prancūzų kapitonas Jacques Cartier apiplaukė Niufaundlendą iš šiaurės ir įplaukė į Šventojo Lauryno įlanką.

Anglų jūrininkas Martin Frobisher tarp 1576 ir 1578 m. atliko tris žygius siekdamas atrasti šiaurės rytų kelią. Po jo tą patį padaryti bandė kiti anglų kapitonai – John Davis, Henry Hudson, Thomas Button, William Baffin, Robert Bylot, Thomas James ir Luke Foxe bei danų jūrininkas Jens Munk. XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje paieškos nutrūko, nes Bafinas ir Džeimsas manė, kad nei iš Hadsono įlankos, nei iš Bafino jūros tokio kelio nėra. Tik XVIII a. pradžioje vėl buvo keletas atskirų bandymų, tarp jų 1719 m. James Knight ir 1742 m. Christopher Middleton pastangos.

Šiaurės rytų kelio į Aziją paieška buvo ir paskutinės Džeimso Kuko kelionės Ramiajame vandenyne 1776–1779 m. tikslas. Jo žygį nutraukė Beringo sąsiauryje prasidėjusi žiema. Po Kuko žūties Havajuose vadovavimą ekspedicijai perėmė leitenantas Charles Clerke. Iš Rusijos uosto Kamčiatos Petropavlovsko jis dar kartą bandė plaukti į šiaurę, tačiau 70° 33' N platumoje buvo sustabdytas pako, kuris atrodė dar storesnis nei preitais metais.

Iš Ramiojo vandenyno vykdyta 1817-18 m. rusų ekspedicija, vadovaujama kapitono Otto von Kotzebue. Ji ištyrė tik iki tol nežinomą Aliaskos pakrantę aplink Kocebu įlanką ir baigėsi be rezultatų.

Tragiškai pagarsėjo John Franklin, kurio dingusios trečiosios ekpedicijos nuo 1845 m. ieškojo kelios gelbėjimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu Robert McClure galiausiai pavyko pirmajam kirsti Arkties archipelagą. Jis buvo paskelbtas Šiaurės vakarų kelio atradėju, tačiau jam nepavyko viso kelio praplaukti – laivą jis buvo priverstas palikti ir eiti pėsčiomis nuo Bankso iki Melvilio salos, kur jį paėmė kiti gelbėjimo laivai. Paskutinės vandens kelio dalies atradėju tapo John Rae, tačiau ir jis kelią ištyrė tik iš sausumos.

Pirmasis Šiaurės vakarų kelio praplaukimas

Pirmą kartą šiaurės vakarų kelią įveikti jūra pavyko Roald Amundsen, kuris 1903–1906 m. nedideliu Gjøa laivu praplaukė John Rae atrastu keliu per Džeimso Roso sąsiaurį, Rae sąsiaurį ir Simsono sąsiaurį. Taip jis apiplaukė Karaliaus Viljamo salą iš rytų ir išvengė Viktorijos sąsiaurio, kuriame žlugo Franklino ekspedicija. Karaliaus Viljamo saloje Amundsenas žiemojo dvi žiemas. Visą vasarą jis praleido tarp inuitų dabartinėje Gjoa Haven gyvenvietėje (inuitų kalba: Uqsuqtuuq) Karaliaus Viljamo saloje, bandydamas perimti jų prisitaikymo prie Arkties patirtį.