Šiaurės žemaičių patarmė
Išvaizda
Šiaurės žemaičių patarmė | |
Kalbama | Lietuva |
---|---|
Kilmė | indoeuropiečių šiaurės žemaičių |
Šiaurės žemaičių patarmė (arba dounininkų tarmė) – žemaičių šiaurinė patarmė, vartojama šiaurės ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. Tai gausiausia ir geriausiai išlikusi žemaičių patarmė.
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:
- telšiškių šnekta – apima šiaurės Žemaitiją: Telšiai, Skuodas, Mažeikiai, Naujoji Akmenė, Viekšniai, Alsėdžiai, Mosėdis, Seda, Žemaičių Kalvarija, Luokė.[1]
- kretingiškių šnekta – apima šiaurės vakarų Žemaitiją: Kretinga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai, Gargždai, Grūšlaukė.[2]
Fonetinės ypatybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baltų prokalbės dvigarsiai ie, uo šiaurės žemaičių tarmėje virsta ẹi, ọu arba ėi, ou (pvz., ‘pienas’ > pėins, ‘duona’ > douna). Šiaurinėje ir vakarinėje šiaurės žemaičių patarmės ploto dalyje šie dvibalsiai tame pačiame skiemenyje su m, n dažniausia vienbalsėja (pvz., [k′ẹms] ‘kiemas’, [pệns / pệnc] ‘pienas’, [klộns / klộnc] ‘kluonas’, bet [k′ẹima] ‘kiemo’, [pệina] ‘pieno’, [klộuna] ‘kluono’).
- Žodžio galūnės i, u, kilusius iš tos pačios kokybės ilgųjų balsių, šiaurės žemaičių patarmė išlaiko siaurus, bet redukuotus (pvz., vns. vard. [pàt′i̇̀] < *[patī] ‘pati’, dgs. vard. [ã·k′is] ‘akys’, [pẹitus] ‘pietūs’, dgs. gal. [àk′ès] ‘akis’, [pẹitùs] ‘pietùs’). Kitos kilmės žodžio galo i, u platinami (verčiami redukuotais ẹ, ọ; pvz., vns. vard. àkẹs ‘akis’, mèdọs ‘medus’, vns. įn. sènọ ‘senu’, dgs. vard. sènẹ ‘seni’).
- Negalūninių skiemenų trumpuosius balsius i, u telšiškiai išlaiko sveikus (siaurus) prieš skiemenis su siauruoju vokalizmu, o kretingiškiai – platina (verčia į ẹ, ọ) visais atvejais.[3]
- Dėl galūnės trumpinimo iš jos iškritus balsiui a, daugelis šiaurės žemaičių netaria ir prieš jį esančio j (pvz., artuos ‘artojas’, žaidies ‘žaidėjas’, nauduotuos ‘naudotojas’).
- Visame areale būdingas kirčio atitraukimas į pirmą skiemenį, dažnai girdimas antrinis kirčiavimas (pvz., šàkà, pàvažà).[4]
- Vardažodžių galūnės -as, -is paprastai sutrumpėja (vāks ‘vaikas’, vies ‘vėjas’), taip pat kai kurios veiksmažodžių galūnės (neš ‘neša’, līn ‘lija’).
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gerai išlikusi tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių dviskaita (do medio ‘du medžiai’, dvė akė ‘dvi akys’, mudvė ēnava ‘mudvi einame’, vėdo sakota ‘judu sakote’)
- Savitas būtojo dažninio laiko sudarymas su dalelyte liuob (ons liuob dainoutė/dainous ‘jis dainuodavo’).
- Nuo bendrinės kalbos daug kur besiskirianti linksniavimo paradigma (pvz., vīrou ‘vyrui’, akē ‘akiai’).
Leksika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės žemaičių patarmėje gana daug savitos leksikos, nemaža latviškų, vokiškų skolinių. Būdingų savitų žodžių pavyzdžiai: mẽdė ‘miškas, giria’, vašóklis ‘serbentas’, tẽžis ‘lepšis’, róda ‘šneka, pokalbis’ ir kt.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės žemaičių patarmė smarkiai paveikta kuršių kalbinio podirvio.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Telšiškių tarmės žemėlapis
- ↑ Kretingiškių tarmės žemėlapis
- ↑ Kazys Morkūnas. šiaurės žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 148.