Šalyno dvaras

55°59′47″ š. pl. 21°30′42″ r. ilg. / 55.99639°š. pl. 21.51167°r. ilg. / 55.99639; 21.51167

Šalyno dvaras
Dvaro administracijos namas (rūmai)
Vieta	Šalynas
Įkurtas	XVIII a.
Bajorų giminės	grafas Oktavijus Šuazelis, baronas fon Šteinas, Petrauskas Jadvyga Petrauskaitė-Nainienė, Irena Petrauskaitė-Krikščiūnienė

Šalyno dvaro sodyba (registrinis kultūros paveldo objektas, unikalus kodas – 323) – dvaras Lietuvoje, Šalyno kaimo pietinėje dalyje, 0,69 km į vakarus nuo kelio 226 Kartena–Kūlupėnai–Salantai , Kūlupio dešiniajame krante.

Istorija

XVIII a. Platelių dvaro savininkas grafas Oktavijus Šuazelis Šateikių dvaro Klausgalvų kaimo žemėje įkūrė palivarką – ūkinį dvaro padalinį Klausgalvų, Klausgalvų Medsėdžių ir Nasrėnų kaimų žemėms administruoti. Palivarką pavadino Išalynu. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas lenk. Iszalin, vok. Italin, rus. Ишалинъ, liet. Išalimas, o vietos gyventojai jį vadino Šalynu.

Grafui mirus, dvaras atiteko vienam išlaidžiam giminaičiui, kuris prasiskolinęs Šalyną pardavė Lietuvos vokiečių baronui fon Šteinui. Šis dvarą pralošė kortomis, o pats nusišovė.^[1] Iš jo turto paveldėtojų dvarą XX a. pradžioje nusipirko bajoras Petrauskas (lenk. Petrowski). Jis dvaro sodybą su žeme padalino į 2 dalis ir atidavė kaip nuotakos kraitį dukterims. Naujai suformuota šiaurinė dalis atiteko Irenai Petrauskaitei-Krikščiūnienei (vyras Jurgis Krikščiūnas), o pagrindinė, senoji dvaro dalis liko Jadvygai Petrauskaitei-Nainienei (vyras – Kretingos apskrities vyr. gydytojas Jonas Nainys). Šioje sodyboje vaikystės vasaras leido būsimas gydytojas, teismo medicinos specialistas, antropologas, medicinos mokslų daktaras, pedagogas, vadovėlių autorius Vytautas Jonas Nainys (1923–1989).

1861 m. dvare buvo 25 gyventojai, stovėjo vėjo malūnas.^[2] 1923 m. buvo 1 kiemas ir 84 gyventojai.^[3]

1940 m.^[4] ir pakartotinai 1944 m. dvaro sodyba su žeme buvo nacionalizuota. 1940 m. dvaras buvo paskelbtas valstybiniu ūkiu. 1944 m. jame įkurtas Šalyno tarybinis ūkis, 1949 m. – Nasrėnų (Nainių ūkyje) ir Kalnalio (Krikščiūnų ūkyje) kolūkiai. Vėliau Šalyno dvaras buvo pagalbinė Kūlupėnų ir Salantų tarybinių ūkių ūkinė-gamybinė bazė. Dvaro rūmuose veikė ūkio kontora, kino salė, klubas-skaitykla, o vėliau, kaip ir kumetynuose, buvo apgyvendintos darbininkų šeimos.

1992 m. dvaro sodyboje buvo įkurta Šalyno žemės ūkio bendrovė, kuriai išyrus statiniai dalimis privatizuoti bendrovės pajininkams. Neprivatizuota liko tik dalis rūmų (gyvenamo namo). Buvusių savininkų palikuonys sodybos susigrąžinti nesiekė, o atsiėmė iš valstybės piniginę kompensaciją.

Šiuo metu ūkinė sodybos dalis nenaudojama, ūkiniai pastatai griūna. Kumetynas perstatytas, o savivaldybei priklausanti rūmų dalis 2012 m. nugriauta. Sodyba su išlikusiais dvaro fragmentais vertinga kaip Žemaičių kraštui būdingas dvarų architektūros statinių kompleksas.

1975 m. sodybą inventorizavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas,^[5] 1989 m. – architektas Ričardas Stulpinas.^[6] 1991 m. Šalyno buv. dvaro I sodybos fragmentai įrašyti į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1995 m. paimti į laikinąją kultūros paveldo apskaitą ir saugomi kaip registrinis kultūros paveldo objektas.^[7]

Sodyba

Kultūros vertybių registre registruotos Šalyno buvusio dvaro sodybos teritorija – 12,5 ha. Ji tęsiasi šiaurės – pietų kryptimi. Šiaurinė dalis yra atviroje vietoje, o pietinė – apaugusi miškeliu. Pietinėje dalyje yra 3 kūdros, stovi mediniai dvaro rūmai (gyvenamas namas), kurių rūsiai XVIII a. raudonų plytų mūro, skliautiniai. Į vakarus nuo rūmų yra raudonų plytų mūro fachverkiniai tvartai. Rūmus ir tvartus juosia vaismedžių sodas ir netvarkomi želdiniai, tarp kurių auga keletas senų ąžuolų. Centrinėje sodybos dalyje stovi apgriuvusios mūrinės arklidės, šiaurinėje dalyje – perstatytas kumetynas ir akmenų mūro kiaulidžių liekanos. Šiauriniame pakraštyje, kitapus kelio Šalynas–Klausgalvai, stovėjo akmenų mūro daržinė, kuri nuardyta.

Šaltiniai

↑ Samogitia. – 2009. – Nr. 12. – P. 9
↑ Материалы для географіи и статистики Россіи. Ковенская губернія . – С-Петербургъ, 1861. – Т. 4. – С. 738
↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 119
↑ Valstiečių laikraštis – 1940 m. rugsėjo 17 d. – Nr. 7. – P. 6
↑ Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų katalogas. – Vilnius: Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1976
↑ Kretingos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių – buvusių dvarų ir palivarkų sodybų – sąrašas. – Vilnius: Paminklų restauravimo projektavimo institutas, 1989. – L. 15
↑ Kultūros vertybių registras: Šalyno buv. dvaro I sodybos fragmentai, Šalyno k., Kretingos r. sav. (Kūlupėnų sen.)

Julius Kanarskas. Istorinė Kretingos rajono dvarų apžvalga. – Kretinga: Kretingos muziejus, 1997. – P. 19, eil. Nr. 46. – P. 22, eil. Nr. 20. – P. 25
Genovaitė Paulikaitė. Šalyno dvaras. – Pajūrio naujienos – 1997 m. rugpjūčio 12, 16

Nuorodos

Šalyno I buvusi dvaro sodyba. – Lietuvos dvarų duomenų bazė Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
Vakarų Lietuva – 2010 m. rugpjūčio 28 d.
Vakarų Lietuva – 2012 m. gegužės 1 d.
Pajūrio naujienos – 2012 m. lapkričio 30 d.

[1] Samogitia. – 2009. – Nr. 12. – P. 9

[2] Материалы для географіи и статистики Россіи. Ковенская губернія . – С-Петербургъ, 1861. – Т. 4. – С. 738

[3] Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 119

[4] Valstiečių laikraštis – 1940 m. rugsėjo 17 d. – Nr. 7. – P. 6

[5] Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų katalogas. – Vilnius: Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1976

[6] Kretingos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių – buvusių dvarų ir palivarkų sodybų – sąrašas. – Vilnius: Paminklų restauravimo projektavimo institutas, 1989. – L. 15

[7] Kultūros vertybių registras: Šalyno buv. dvaro I sodybos fragmentai, Šalyno k., Kretingos r. sav. (Kūlupėnų sen.)

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]