Šachnamė
Šachnamė (pers. شاهنامه = Šāhnāmeh „karalių knyga“) – persų literatūros paminklas, senovės iranėnų epas. Kūrinyje aprašoma senovės Persija iki islamo atsiradimo joje VII a. Tai pati ilgiausia pasaulyje poema, priskiriama vienam autoriui (dusyk didesnė negu „Iliada“ ar „Odisėja“). „Šachnamė“ tai poetinių ir prozinių tekstų sąvadas, kurio didžiąją dalį sudaro poeto Firdousi sukurta epopėja (~976–1011 m.). „Šachnamė“ išbaigta jau valdant Mahmudui Gaznaviečiui ir jo garbei paskirta.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Firdousi rašė „Šachnamė“ remdamasis persų ir tadžikų tautosaka, yra motyvų iš senosios iranėnų mitologijos, zoroastrizmo. Autorius įtraukė ir poeto Dakikio eilių, rėmėsi kitų poetų darbais. „Šachnamė“ parašyta persų kalba; tai lėmė persų kalbos atgijimą po to, kai ji buvo užgožta arabų kalbos. Pasak paties autoriaus, kūrinį sudaro 60 000 beitų (dvieilių). Tiesa, panašu, kad dalis teksto vėliau buvo prarasta, atsirado takoskyrų, todėl dabartiniuose „Šachnamė“ leidimuose būna >52 tūkst. beitų.
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Šachnamė“ dalinama į 3 dalis: mitologinę, didvyriškąją ir istorinę. „Šachnamė“ pasakojimas prasideda nuo istorijos apie pirmažmogį Kajomartą. Vėliau tęsiasi jo palikuonių (Chušango, Tachmureso) valdymo linija. Valdovas Džamšidas save ėmė laikyti dievu, todėl dievas atsiuntęs Zochaką Džamšidui nugalėti. Laimėjęs slibinas Zochakas valdė tūkstantį metų, kol jį nugalėjęs kalvis Kavis. Tada prasidėjo Fariduno dinastijos era. Vėliau pasakojama Zalio ir Rudabės meilės istorija ir didvyrio Rustamo gimimas. Po to, kai karalius Novzaras pralaimi Turano karaliui Afrasiabui, prasideda 300 metų karas. Šioje dalyje pasakojama apie Rustamo didvyriškus žygius, jo kovą su Afrasiabu. Galiausiai Afrasiabą nugali Kei Chosrovas. Valdant Lochraspui iškyla naujas didvyris – Goštaspas. Būtent pastarojo valdymo metu savo mokymą pradėjęs skleisti pranašas Zoroastras. Persai priima jo mokymą, bet Turano valdovas Ardžaspas tą padaryti atsisako, todėl vėl kyla karas. Prieš Turaną į kovą stoja Isfandiaras. Epopėja baigiama Isfandiaro ir Rustamo kova bei abiejų didvyrių žūtimi.
Vėliau pasakojama istorinė dalis apie tolesnių Persijos karalių kovas, Aleksandro Makedoniečio antpuolį, Sasanidų dinastijos atsiradimą. Čia istoriniai įvykiai pinasi su mitologija, romantizavimu. Firdousi išaukština Bahramą V ir Chosrovą I kaip išmintingus ir teisingus valdovus. Kadisijaus mūšio vaizdais perteikiamas arabų užkariavimas.
Leidimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Šachnamė“ leidimai pasižymėjo itin išraiškingais persų miniatiūros pavyzdžiais. Šio epo leidimus užsakydavo Persijos, Indijos, Osmanų valdovai. Seniausi žinomi rankraščiai yra iš XIII–XIV a. Jau 1227 m. buvo parengtas „Šachnamė“ vertimas į arabų kalbą (vert. Al Bandari Isfahanietis), XIX a. sudarytas osmaniškas vertimas, taip pat XIX a. atlikti vertimai į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų kalbas (pradžioje daugiausiai dalys apie Rustamą, vėliau – pilni vertimai).