Černigovo užėmimas (1610)
| Černigovo užėmimas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR-Rusijos karas (1605–1618) | |||||||
 Černihivo Detinecas, vaizdas nuo Desnos upės | |||||||
| |||||||
| Priešininkai | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Rusijos carystė
| ||||||
| Vadai | |||||||
 Samuelis Hornostajus
|
Nežinomas | ||||||
Černigovo užėmimas (1610) – 1605–1618 m. ATR-Rusijos karo etapo epizodas, kurio metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama Samuelio Hornostajaus, klasta užėmė Rusijos valdytą Černigovo miestą ir jį nuniokojo. Po šio mūšio Černigovas daugiau nei dešimtmetį buvo praktiškai apleistas.
Data
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors Černigovo užėmimas ir sunaikinimas neretai priskiriamas 1611 m., ši data yra klaidinga. ATR valdovo Zigimanto Vazos Smolensko apgulties dienoraštyje pažymėta, kad apie Černigovo užėmimą žinia buvo gauta 1610 m. kovo 29 d.[1]
Įvykių eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išsami informacija apie Černigovo užėmimą pateikiama vieninteliame šaltinyje – archimandrito Joanikijaus Galatovskio (rus. Иоанникий Галятовский) sudarytame metraštyje „Skarbnica“ (rus. Скарбницa). Galatovskis teigia, kad Hornostajaus vadovaujamos pajėgos slapta priartėjo prie Černigovo ir netoli Pakulio (ukr. Пакуль) kaimo įsirengė stovyklą. ATR kariai, apsimetę žvejais, žuvimi pakrautais vežimais, kuriuose slėpėsi kiti kariai, pasinaudodami garnizono ir gyventojų aplaidumu, prasiskverbė į Černigovo Detynecą (įtvirtintą aukštutinį miesto rajoną).
Prasidėjusiame mūšyje Černigovas buvo užimtas ir sudegintas. Likę gyvi vietos gyventojai pabėgo į gretimus miestus. Miestas buvo taip nusiaubtas, kad metraštininkai jį lygino su Batijaus innazija. Gaisre buvo sunaikinta senovinė cerkvė – Jeleco ėmimo į dangų vienuolynas – sugriuvo statinio skliautai ir sienos, o Jeleco-Černigovo Dievo Motinos ikona, vienuolyne saugota nuo XI a., buvo negrįžtamai prarasta. Hornostajus taip pat nesėkmingai mėgino išvežti ir sunkius Jeleco vienuolyno varpus.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po gaisro Černigovas daugiau nei 10 metų buvo tuščias. Gyventojai vėl kurtis praadėjo tik trečiojo dešimtmečio pradžioje.[2] Stačiatikių Išganytojo atsimainymo (ukr. Спасо-Преображенський собор) ir šv. Boriso ir Glebo cerkves perėmė jėzuitai ir dominikonai.
Visai Seversko žemei pagal 1618 m. Deulino paliaubas atitekus Abiejų Tautų Respublikai, nauji miesto gyventojai kėlėsi iš vakarų ir pietų, iš ATR pavaldžių Rusios žemių.[3][4]
ATR kontroliavo Černigovą iki 1648 m., kai Bohdano Chmelnickio etmanoto karų metu jį užėmė sukilę kazokai. 1654 m. miestą užėmė Rusija, jį kontroliavusi iki 1918 m.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Очерки по истории города Чернигова (907–1907 гг.). Чернигов, 1908. С. 17.
- Кондратьєв І. В. Чернігів: історія міста в історіях людей / – Чернігів: Видавець Лозовий В. М., 2017. – 114 с
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Коялович М. О. Поход его королевского величества в Москву (Россию) 1609 года Archyvuota kopija 2024-09-15 iš Wayback Machine projekto. // Русская историческая библиотека, Том 1. СПб. 1872
- ↑ Кулаковський П. Чернігово-Сіверщина у скпаді Речі Посполитої (1618–1648) Archyvuota kopija 2024-08-20 iš Wayback Machine projekto.:Наукове видання.-К: Темпора, 2006. – С. 250.
- ↑ Шинаков Е. А. От Чернигова до Смоленска. Военная история юго-западного русского порубежья с древнейших времен до ХVII в. Центрполиграф, 2018
- ↑ Кулаковський П. Чернігово-Сіверщина у скпаді Речі Посполитої (1618–1648) Archyvuota kopija 2024-08-20 iš Wayback Machine projekto.:Наукове видання.-К: Темпора, 2006. – С. 262–272.