Čako karas
Čako karas | |||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Tarpukaris | |||||||||||
Ginčytina teritorija | |||||||||||
| |||||||||||
Konflikto šalys | |||||||||||
Bolivija | Paragvajus Remia Argentina |
Čako karas (isp. Guerra del Chaco) – tarp Bolivijos ir Paragvajaus 1932–1935 m. vykęs karas, dėl Šiaurės Čako regiono (259 000 km² ginčytinos pasienio zonos), kuriame buvo rasta naftos.
Eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bolivija siekė gauti išėjimą prie jūros Paragvajaus arba Pilkomajo upe. Nuo 1928 m. ginčytinoje teritorijoje vyko abiejų valstybių karinių dalinių susirėmimai. 1932 m. gegužės 10 m. Paragvajus oficialiai paskelbė karą Bolivijai. Karo pradžioje Paragvajaus kariuomenę sudarė ~150 tūkst. žmonių, turėjo 56 pabūklus, 232 sunkiuosius kulkosvaidžius, 2 kanonierinius laivus, ~30 lėktuvų. Paragvajiečiams vadovavo maršalas José Félix Estigarribia. Bolivijos kariuomenėje buvo ~210 tūkst. žmonių, 64 patrankos, 750 kulkosvaidžių, 5 tankai, ~40 lėktuvų. Bolivijiečiams vadovavo generolas Hans Kundt, nuo 1933 m. spalio Enrique Peñaranda Castillo.
Čako brūzgynuose ir pelkynuose kovoti geriau pasirengusi Paragvajaus kariuomenė iki 1934 m. užėmė beveik visą jo teritoriją, 1935 m. sausį įsiveržė į Boliviją. 1935 m. birželio 14 d. karo veiksmų išsekintos šalys pasirašė paliaubas. Per karą žuvo ~34 tūkst. Paragvajaus ir ~60 tūkst. Bolivijos karių. 1938 m. liepos 21 d. konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Argentina, Brazilija, Čilė, Peru, Urugvajus, JAV pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią du trečdaliai Šiaurinio Čako atiteko Paragvajui, likęs trečdalis su Puerto Kasado uostu – Bolivijai[1].
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Čako karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003