Pontiac GTO

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bendra informacija
Pontiac GTO

Koncernas	General Motors
Gamintojas	Pontiac
Metai	1964–1974 2004–2006
Chronologija
Prieš tai	Pontiac Grand Prix
Po to	Pontiac G8 (2008)
Kėbulas ir važiuoklė
Klasė	Muscle car
Išdėstymas	FR
Variklis ir transmisija
Išmatavimai
Kita informacija

Pontiac GTO – automobilis, kurį gamino koncerno General Motors dukterinė įmonė Pontiac. GTO buvo gaminamas nuo 1964 iki 1974 metų, vėliau nuo 2004 iki 2006 metų automobilį JAV rinkai gamino koncerno padalinys Australijoje – Holden. GTO yra dažnai vadinamas pirmuoju tikru muscle car klasės automobiliu. Nuo 1964 iki 1973 metų automobilis buvo plačiai paremtas Pontiac Tempest modeliu, 1974 metais GTO buvo gaminamas Pontiac Ventura modelio pagrindu. 2004 metais GTO vardas grįžo į prekybą, naujasis modelis buvo gaminamas Australijoje ir buvo perdaryta, bei dešine kelio puse važiuoti pritaikyta Holden Monaro automobilio versija.

Apžvalga

GTO buvo Pontiac markės inžinieriaus, variklių specialisto Russell Gee ir markės vyriausiojo dizainerio John De Lorean bendro darbo vaisius. Pirmajam mintis apie GTO modelį kilo Shane Wiser. 1963 metų pradžioje, General Motors vadovybė išleido ediktą draudžiantį markę kištis į automobilių lenktynių pasaulį. Tuo metu Pontiac markės reklama ir rinkodara buvo plačiai paremti automobilių galia, lenktynės taip pat buvo svarbus reklamos strategijos komponentas, tad Jim Wangers pasiūlė būdą kaip markei atgauti savo senąją poziciją, pereiti prie „gatvės“ įvaizdžio. Dėl to netrukus prekyboje turėjęs pasirodyti atnaujintas Pontiac Tempest modelis buvo paverstas į „Super Tempest“ modelį, į jį vietoje planuoto 5,3 litrų variklio buvo įdėtas galingas 6,5 litrų Pontiac V8 variklis, kurį naudojo didelės klasės Pontiac Catalina ir Pontiac Bonneville modeliai. Reklamuojant naująjį Tempest modelį su ypač galingu varikliu, markei pavyko pritraukti galios ir greičio ištroškusį jaunimą. (Ta patį pastebėjo ir tuo metu koncerne Ford Motor Company dirbęs Lee Iacocca, kuris tuo metu kaip tik ruošė Ford Mustang modelį).

Pavadinimą automobiliui sugalvojo De Lorean’as, pasiskolindamas jį nuo tuo metu ypač sėkmingo lenktyninio automobilio Ferrari 250 GTO. GTO buvo žodžių Gran Turismo Omologato trumpinys.

GTO techniškai sulaužė GM polisą vidutinės klasės A-kėbulo automobiliams leidžiantį turėti ne galingesnį kaip 5,4 litrų variklį, tačiau GTO buvo tik už papildomą kainą galima Pontiac LeMans automobilio versija, o ne atskiras modelis, tad GTO koncepcija buvo patvirtinta gamybai. Pontiac markės generalinis vadybininkas Elliot „Pete“ Estes patvirtino modelį gamybai, nors pardavimų vadybininkas Frank Bridge teigė kad modelis neras sau vietos rinkoje ir reikalavo limituoti šių modelių gamybą iki 5 000 vienetų. Jai modelis būtų nenusisekęs Estes, galėjo gauti oficialų papeikimą, tačiau GTO tapo ypač sėkmingu.

Pirmoji karta (1964–1967)

Bendra informacija
Pirmoji karta

Metai	1964-1967
Chronologija
Kėbulas ir važiuoklė
Kėbulo tipas (-ai)	2-durų kabrioletas 2-durų hardtopas 2-durų kupė
Platforma (-os)	GM A platforma
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)	6,4 l (389) V8 6,6 l (400) V8 6,9 l (421) V8
Transmisija (-os)	2-pavarų automatinė 3-pavarų mechaninė 3-pavarų automatinė
Išmatavimai
Ratų bazė	2921 mm
Ilgis	5243 mm
Plotis	1890 mm
Kita informacija
Susiję automobiliai	Buick Special Chevrolet Chevelle Oldsmobile Cutlass Pontiac LeMans Pontiac Tempest

1964

Pirmasis Pontiac GTO buvo už papildomą kainą parduodama Pontiac LeMans automobilio versija, galima 2-durų kupė, hardtopo ir kabrioleto kėbulu. Žmonės norėję įsigyti šią automobilio versiją, turėjo sumokėti papildomus 296 JAV dolerius, už kuriuos gaudavo 6,4 litrų (389 kubinių colių) V8 variklį, turintį 325 AG (242 kW) esant 4800 apsisukimų per minutę, Carter AFB 4-barelių karbiuratorių, du išmetimo vamzdžius, chromuotus vožtuvų dangtelius, sankabos disko aušintuvą, automobilio grindyse įtaisytą 3-pavarų mechaninę transmisiją su Hurst firmos svirtimi, didesnį priekinės atramos skersinį, platesnes 7,50 x 14 padangas, ant kapoto įtaisytas oro paėmimo angas, bei GTO ženkliukus. Įsigijus GTO versijos paketą, už papildomą kainą automobilį buvo galima įsigyti su 4-pavarų mechaninę transmisiją, 2-pavarų automatinę transmisiją, bei dar galingesnį Tri-Power variklį turintį 348 AG (260 kW), metallic būgninius stabdžius, LSD diferencialą, galingesnę aušinimo sistemą, geresnio valdymo paketą ir įvairių galią ir patogumą suteikiančių aksesuarų. Su visais įmanomais privalumais automobilis kainuodavo apie 4 500 dolerių ir svėrė apie 1 600 kilogramų.

Viename iš pastaraisiais metais Car Life įvykdytų testų, automobilis naudojo Tri-Power variklį, bei 4-pavarų mechaninę transmisiją. Testo metu automobilis nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 6,6 sekundes, o ketvirtį mylios įveikė per 14,8 sekundės, pasiekdamas 158 km/h greitį. Kaip ir dauguma testuotojų „Car Life“ kritikavo lėta automobilio valdymą ir nepakankamus būgninius stabdžius, kurie buvo nepakitę nuo įprasto Tempest modelio. Žurnalas Car and Driver įsivėlė į ginčus, kai viename iš jų aprašytų testų, GTO naudodamas plokščias lenktynines padangas ketvirtį mylios įveikė per 12,8 sekundės pasiekdama 179 km/h greitį, manoma jog testuose dalyvavęs automobilis naudojo „Bobcat“ tuningo paketą, tačiau vėliau žurnalas patvirtino, kad jų testuose naudotas automobilis turėjo 6,9 litrų (421) variklį, kuris už papildomą kainą buvo galimas didelės klasės Pontiac modeliuose.

Prasidėjus gamybai, iki 1964 kalendorinių metų buvo parduota apie 10 000 GTO automobilių, iš viso, sių metų modelio automobilių buvo parduota – 32 450.

Bobcat

7-ajame dešimtmetyje, Royal Pontiac automobilių servisas įsikūręs Mičigano valstijoje, siūlydavo 6,4 litrų Pontiac 389 variklio tuningo paketą pavadinimu „Bobcat“. Didžioji dalis šių tiuninguotų variklių, buvo įdėti į GTO modelius. Bobcat paketo pagalba automobilis nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėdavo per 4,6 sekundės (Tokiu pačiu greičiu įsibėgėja netiuninguotas 2005-06 metų GTO modelis su automatine greičio dėže).

1965

1965 kalendoriniams metams buvo atnaujinta Tempest automobilių linija, tarp jų ir GTO modelis. Automobilis pailgėjo 7,9 cm, tačiau ratų bazės ir automobilio interjero matmenys išliko tokie patys. Automobilis gavo naujus vertikalius priekinius žibintus. Automobilio svoris padidėjo 45 kg, todėl beveik 15 % buvo padidinti automobilio stabdžiai. Naujasis modelis turėjo atnaujintą panelę, už 80,08 dolerių mokestį buvo galima užsisakyti ralio tipo matavimo prietaisų rinkinį, kuris buvo komplektuojamas su aiškesniu tachometru, bei tepalo spaudimo matuokliu.

6,4 litrų (389) variklis buvo kiek patobulintas, dėl to variklio su baziniu 4-barelių karbiuratoriumi galia padidėjo iki 335AG (250 kW) esant 5 000 rpm. Tri-Power variklio galia padidėjo iki 360 AG (268 kW) esant 5 200 rpm, tačiau pastarojo variklio ((574 N·m) esant 3 600 rpm) sukimo momentas buvo kiek mažesnis nei bazinio ((584 N·m) esant 3 200 rpm). Transmisijų ašies santykis išliko toks pat.

Žurnalas Car Life testavo automobilį su Tri-Power varikliu, bei populiariausiais privalumais (4-pavarų mechanine transmisija, vairo stiprintuvu, metallic stabdžiais, ralio padangomis, 4,11 diferencialu, bei ralio tipo prietaisų skydų), automobilio kaina siekė 3 643,79 dolerius. Automobilį testavo du žmonės, kurių geriausias pasėkas rezultatas buvo 0-97 km/h per 5,8 sekundės, ketvirtį mylios automobilis įveikė per 14,5 sekundės, pasiekdamas 182,4 km/h maksimalų greitį esant 6 000 rpm (raudonai linijai). Žurnalo Motor Trend testuotas sunkesnis kabrioletas su 2-pavarų automatine transmisija 0-97 km/h įsibėgėjo per 7 sekundes, o ketvirtį mylios įveikė per 16,1 sekundės, pasiekdamas 142,4 km/h greitį. Automobiliai ir toliau buvo kritikuojami dėl savo lėto valdymo ir nepakankamų stabdžių.

1965 metų modelio rinkodarai bei reklamai buvo skirta daugiau dėmesio, todėl parduotų automobilių skaičius padvigubėjo. Iš viso buvo parduota 75 342 automobiliai.

1966

1966 metams Pontiac vidutinės klasės automobilių linija buvo dar kartą atnaujinta, automobiliai tapo kiek apvalesni, jų dizainas pradėjo priminti „Coca-Cola buteliuko“ formą, buvo atnaujinta automobilio galinė dalis, automobilis nežymiai pailgėjo ir paplatėjo, tačiau ratų bazė vėl liko nepakitusi, beveik nepakito ir automobilio svoris. GTO tapo atskira modelių serija, automobilis turėjo unikalias groteles, bei galinius žibintus, buvo galima kupė su šoninėmis atramomis, hartopo, bei kabrioleto, kėbulu. GTO gavo pirmąsias automobilių pramonėje plastikines groteles, kurios pakeitė ankstesniuose modeliuose naudotas metalines. Naujos aukštesnės ir plonesnės sėdynės suteikė daugiau komforto, už papildomą kainą buvo galima įsigyti reguliuojamus galvos atlošus. Buvo atnaujinta automobilio panelė, degimo spynelė nuo tolimo kairės pusė krašto buvo perkelta į dešinę vairo kolonos pusę.

Variklių pasirinkimas išliko toks pat kaip ir ankstesniais metais. Atsirado galimybė automobilį užsisakyti su retu XS variklio pasirinkimu, manoma, kad tokių automobilių buvo pagaminta apie 35, į dar 300 automobilių SX pasirinkimą įdiegė servisai.

GTO pardavimai išaugo iki 96 946 automobilių, tai buvo didžiausias metinis paradavimų skaičius modelio istorijoje.

1967

1967 metų modelis sulaukė kelių kosmetinių pakeitimų, buvo atnaujinti automobilio galiniai žibintai, prekyboje pasirodė Rally II padangos, bei kiek pakeista GTO emblemų išdėstymo tvarka.

Taip pat buvo atlikti keli mechaniniai pakeitimai, Tri-Power karbiuratoriaus sistema buvo pakeista į Rochester Quadrajet 4-barelių karbiuratorių. 6,4 litrų (389) variklio darbinis tūris buvo padidintas 104,7 mm ir variklio kubinis tūris tapo 6,6 l (400). 400-asis variklis buvo galimas trijose modelio versijose: ekonominėje, standartinėje ir padidinto galingumo. Ekonominis variklis vietoje Quadrajet naudojo 2-barelių karbiuratorių, su kuriuo variklis išgaudavo 255 AG (190 kW) esant 4400 rpm. Standartinis variklis išgaudavo 335 AG (250 kW) esant 5000 rpm, bei aukščiausią sukimo momentą iš visų trijų variklių – 598 N·m esant 3400 rpm. Galingiausias variklis išgaudavo 360 AG (270 kW) esant 5100 rpm ir 863 N·m sukimo momentą esant 3600 rpm. 1967 metų modelio GTO turėjo atitikti naujus JAV federalinius saugumo standartus, o Kalifornijos valstijoje parduodami GTO modeliai dar ir naujus išmetamų dujų kontrolės standartus.

2-pavarų automatinė transmisija buvo pakeista į 3-pavarų Turbo-Hydramatic TH-400 transmisiją. TH-400 naudojo Hurst firmos pavarų perjungimo svirtį, pavadinimu „jo/jos svirtimi“, kuri leido automatinį pavarų perjungimą Drive režime, perjungti į mechaninį režimą. Už papildomą kainą atsirado galimybe užsisakyti priekinius diskinius stabdžius

1967 metais buvo parduoti 81 722 GTO automobiliai.

Antroji karta (1968–1973)

Bendra informacija
Antroji karta

Metai	1968-1973
Chronologija
Kėbulas ir važiuoklė
Kėbulo tipas (-ai)	2-durų kabrioletas 2-durų hardtopas 2-durų kupė
Platforma (-os)	GM A platforma
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)	6,6 l (400) V8 7,5 l (455) V8
Transmisija (-os)	3-pavarų automatinė 4-pavarų mechaninė 3-pavarų mechaninė
Išmatavimai
Ratų bazė	2845 mm
Ilgis	5093 mm (1968-70) 5164 mm (1971-73)
Kita informacija
Susiję automobiliai	Buick Special Chevrolet Chevelle Oldsmobile Cutlass Pontiac LeMans Pontiac Tempest

1968

1968 kalendoriniams metams General Motors atnaujino savo A platformą. Ankčiau buvusi 2921 milimetro ilgio ratų bazė sumažėjo iki 2845 mm. Bendras automobilio ilgis sumažėjo 15 centimetrų, GTO tapo 15 mm žemesnis, tačiau bendras automobilio svoris padidėjo 34 kilogramais. Vertikalūs automobilio žibintai buvo pakeisti į priekinėse grotelėse integruotus horizontalius. Dauguma GTO modelių buvo užsakyti su uždaromais priekiniais žibintais, kurie buvo siūlomi už papildomą 52,66 dolerių kainą. Tradicinė kapoto viduryje įtaisyta oro paėmimo anga buvo pakeista į dvi atskiras mažesnes angas, kurios buvo įtaisytos abiejose kapoto pusėse. Dar didesnė naujovė buvo kėbulo spalvos priekinis bamperis, kuris buvo kuriamas sugerti smūgį nepaliekant nuolatinės deformacijos, esant mažam greičiui. Pontiac plačiai išreklamavo šį privalumą, reklamų metu bamperis netgi būdavo daužomas plaktuku, taip demonstruojant jo atsparumą deformacijai. Šio bamperio buvo galima ir atsisakyti, tokiu būdu automoblis būdavo gaminamas su chromuotu bamperiu ir Le Mans modelio grotelėmis, tačiau ši kombinacija nebuvo populiari. Naujojo GTO modelio dizainas dar labiau pabrėžė Coca-Cola buteliuko formas.

Pasirenkami varikliai išliko nepakitę nuo 1967 metų, tačiau bazinio variklio galia išaugo iki 350 AG (261 kW) esant 5 000 rpm. Metų vidutyje Ram Air, pakeitė Ram Air II paketas. Šių metų GTO buvo paskutiniai turėję ventiliacijos langelius vairuotojo ir keleivio durelėse.

Siekiant švaresnės automobilio išvaizdos, GTO turėjo pirmuosius Šiaurės Amerikoje už kapoto dangčio paslėptus valytuvus, kuriuos anksčiau buvo pristatęs britų koncernas British Leyland savo Austin ir Triumph modeliuose. Dar vienas populiarus pasirinkimas, pasirodęs dar 1967 metais, buvo ant kapoto dangčio įtaisytas tachometras, kuris naktį būdavo apšviečiamas. Buvo galima užsisakyti ir į panelę integruotą tachometrą, tačiau į kapotą įtaisomas buvo tapęs tarsi simbolis.

Hot Rod atliko standartinio modelio su 4-pavarų transmisiją testą, kuriuo metu automobilis ketvirtį mylios įveikė per 14,7 sekundės, pasiekdamas 156 km/h ir būdamas be jokių privalumų už papildomą kainą. Žurnalas Motor Trend atliko testą su Ram Air paketą turinčiu automobiliu, kuris ketvirtį mylios įveikė per 14,45 sekundės, pasiekdamas 158,0 km/h ir standartiniu GTO turinčiu Turbo-Hydramatic transmisiją, pastarasis ketvirtį mylios įveikė per 15,93 sekundės, pasiekdamas 142,1 km/h.

Automobilis turėdamas stiprią konkurenciją, tiek iš GM, tiek iš Ford, Dodge ir Plymouth pusės sugebėjo laimėti žurnalo Motor Trend metų automobilio titulą ir išlaikyti gan gerą pardavimų skaičių – 87 684 (Tai buvo antri sėkmingiausi metai GTO modeliui, po1966 metų)

1969

1969 metų modelio GTO nebeturėjo šoninių ventiliacijos langų, buvo nežymiais pakeistas priekinių grotelių, bei galinių žibintų dizainas. Variklio užvedimo spynelė nuo panelės buvo perkelta ant vairo kolonos, pagal 1970-aisiais metais turėjusius įsigalioti federalinio saugumo standartus, iš spynelės ištraukus raktelius vairas užsirakindavo, tai buvo padaryta metais anksčiau nei, kad buvo reikalaujama. Panelėje įtaisytų matavimo prietaisų fonas nuo plieninės mėlynos spalvos buvo pakeistas į juodą. Nuo sėdynės atskirti galvos atlošai tapo standartiniais visose GTO modeliuose pagamintuose po 1969 metų sausio 1 dienos.

Ekonominis, bei standartinis 350 AG (400) V8 variklis liko nepakitęs. Padidinto galingumo 360 AG (270 kW) turinčiam varikliui tai buvo paskutiniai metai. 400-ojo v Ram Air III variklio galingumas siekė 366 AG (273 kW) esant 5 100 rpm. Galingiausias buvo Ram Air IV variklis, kurio galia siekė 370 AG (276 kW), variklis buvo komplektuojamas su įvairiomis patvaresnėmis, bei galingumą didinančiomis dalimis: specialiomis cilindrų galvutėmis, aukščiau iškeltais iš aliuminio pagamintais oro paėmimo sistemos vamzdžiais, ilgiau tarnaujančiu velenu, didesniu 4-barelių karbiuratoriumi ir t. t.

1969 metais buvo pristatytas Ram Air V variklis. GTO prototipas naudojęs šį variklį nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 5,2 sekundės, o ketvirtį mylios įveikė per 11,5 sekundės, pasiekdamas 198 km/h greitį, tačiau paprasti žmonės šio variklio užsisakyti negalėjo, kadangi pati gamykla jo nediegdavo. Jį užsisakyti buvo galima tik specialiais atvejais, dauguma jų buvo įdiegti į lenktynėms naudojamus automobilius.

Reikšmingiausia 1969 metų naujovė buvo „The Judge“ versijos pristatymas. Pagal pirminius planus ši versija turėjo tapti „GTO už mažą kainą“ ir taip konkuruoti su pigiuoju tos pačios klasės Plymouth Road Runner automobiliu, tačiau kuriant šį modelį, buvo nuspręsta jį padaryti pačiu galingiausiu. The Judge paketas perkant įprastą GTO modelį kainavo 337,02 dolerio brangiau. Ši versija naudojo Ram Air III variklį, kitokius ratlankius, Hurst firmos perjungimo svirtį (su T formos rankenėle), platesnes padangas, įvairius papuošimus, bei spoilerį.

Pardavimų skaičiuje GTO modelį pralenkė tiek Chevrolet Chevelle SS396, tiek Plymouth Road Runner automobiliai. Iš viso buvo parduoti 72 287 šio modelio automobiliai, iš jų 6 833 buvo The Judge versijos.

1970

Pontiac Tempest automobilių linija buvo dar katą atnaujinta 1970 metams. Užsidarančius priekinius žibintus, pakeitė keturi apvalus priekiniai žibintai, įmontuoti naujų grotelių šonuose. Kaip ir ankstesniuose modeliuose GTO nosis išliko atsikišusi į priekį, tačiau jau nebe taip agresyviai.

Automobilio pakaba buvo patobulinta. Ant priekinio ir galinio tilto buvo pritvirtintas atraminis strypas, kurį dar naudojo Oldsmobile 442 ir Buick Gran Sport modeliai. Strypų pagalba automobilio kėbulas mažiau svyruodavo posūkių metu. Dar vienas patobulinimas automobilio valdymo srityje buvo už papildomą kainą galimas kintamo-santykio vairo stiprintuvas, kurio pagalba automobilio sukimo skersmuo sumažėjo nuo 12,5 m iki 11,4 m.

Bazinis automobilio variklis išliko nepakitęs, tačiau žemo spaudimo ekonomiško variklio nebeliko. Ram Air III ir Ram Air IV varikliai išliko, tačiau pastarasis buvo galimas tik specialaus užsakymo metu.

General Motors panaikino polisą vidutinės klasės automobiliams draudžiantį turėti galingesnius kaip 400 kubinių colių (6,6 litrų) variklius, tad GTO variklių sąraše pasirodė naujas 7,5 litrų (455) variklis, kurį buvo galima įsigyti už papildomą kainą. Variklis buvo paimtas nuo Pontiac Bonneville modelio. 455 buvo tik truputį galingesnis už standartinį 400-ajį ir netgi silpnesnis už Ram Air III variklį, jo galia siekė 360 AG (268 kW) esant 4 300 rpm. Variklio pranašumas buvo jo sukimo momentas: 500 ft·lbf (677 N-m) esant 2 700 rpm. Su varikliu buvo galima įsigyti ir funkcionuojančią Ram Air oro paėmimo angą, tačiau net ir su ja 455 buvo silpnesnis už Ram Air III variklį.

Žurnalas Car and Driver bandymų metu naudojo plačiai aprūpintą GTO modelį su 455 varikliu, bei 4-pavarų mechaninę transmisiją. Automobilis ketvirtį mylios įveikė per 15 sekundžių, pasiekdamas 155,3 km/h greitį. Car Life savo bandymuose naudojo 455 variklį su Turbo-Hydramatic transmisija, jiems ketvirtį mylios pavyko įveikti per 14,76 sekundes, pasiekiant 154,40 km/h greitį, nuo 0 iki 97 km/h GTO įsibėgėjo per 6,6 sekundės. Abiejuose testuose bandyti automobiliai buvo maždaug 5 km/h lėtesni už GTO su 400-uoju Ram Air III varikliu ir 4-pavarų mechanine transmisija, tačiau didesnio darbinio tūrio 455 variklis nebuvo toks temperamentingas kaip Ram Air III, kuris važiuojant mažu greičiu norėdavo užgesti. Mažesnės kubatūros 6,6 litrų 400-asis variklis 100 km sunaudodavo apie 26,1 litrus benzino, tuo tarpu didesnės kubatūros 7,5 litrų 455-asis tik apie 23,5 ir 21,4 litrus benzino 100-ui kilometrų.

Viena iš trumpai gyvavusių naujovių buvo vakuumo būdu veikiantis išmetimo vamzdis, kurį užsisakyti buvo galima nuo 1969 metų lapkričio iki 1970 metų sausio, automobilių su tokia išmetimo sistema buvo pagaminta apie 134. Visi jie buvo 400-uosius variklius turintys „automatai“.

„The Judge“ versija ir toliau buvo galima. Automobilis buvo parduodamas su standartiniu Ram Air III varikliu, tačiau už papildomą kainą buvo galima įsigyti ir Ram Air IV variklį. Galimybė įsisgyti „The Judge“ modelį su 455-uoju varikliu atsirado tik metų pabaigoje. Šios versijos automobilių standartinė spalva buvo oranžinė (Orbit Orange), tačiau buvo galima išsirinkti ir bet kurią kitą GTO spalva.

Atnaujintai automobilio išvaizdai nepavyko sustabdyti pardavimų silpnėjimo. Pardavimai silpo ir dėl sumažėjusio žmonių susidomėjimo „muscle car“ klasės automobiliais, viena iš priežasčių buvo aukštesnės draudimo kainos, kai kuriais atvejais jaunesnio amžiaus vairuotojams draudimo įmokos netgi būdavo aukštesnės už automobilio paskolos įmokas. 1970 metais buvo parduoti tik 40 149 automobliai, iš jų 3 797 buvo „The Judge“ modeliai ir tik 168 kabrioletai. GTO išliko trečiu geriausiai parduodamu viduinės klasės „mucle car“ tipo automobiliu, kurį lenkė tik Chevrolet Chevelle SS 396/454 ir Plymouth Road Runner modeliai.

1971

1971 metais GTO dizainas buvo dar kartą atnaujintas, automobilis gavo naujas priekiniais groteles, horizontalias bamperio juosteles kiekvienoje grotelių pusėje, buvo sumažinti tarpai tarp priekinių žibintų, automobilis gavo naują kapotą ant kurio netoli priekinių grotelių, buvo įmontuotos dvi oro paėmimo angos. Po šių pakeitimų automobilis tapo ilgesnis, naujasis GTO buvo 516 cm ilgio.

Pagal naują koncerno ediktą, varikliuose buvo sumažinti spaudimo santykiai. Ram Air variklio nebeliko, standartiniu vis dar liko 6,6 litrų (400) V8 variklis, tačiau jo spaudimas buvo sumažintas iki 8.2:1, jo galia siekė 300 AG (223 kW) esant 4 800 rpm, sukimo momentas 400 ft·lbf (542 N-m) esant 3 600 rpm. Už papildomą kainą buvo galima užsisakyti 7,5 litrų 455 variklį su 4-barelių karbiuratoriumi, 8:4.1 spaudimo koeficientu, bei 325 AG (242 kW), tačiau variklis buvo galimas tik su automatine transmisija. Galingiausias variklis buvo 455 HO, turintis 335 AG (250 kW) esant 4 800 rpm ir 480 ft·lbf (650 N-m) esant 3 600 rpm.

Žurnalas Motor Trend testavo 1971 metų modelio GTO modelį su 455 varikliu, bei 4-pavarų mechanine transmisija. Automoblis nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 6,1 sekundės, ketvirtį mylios įveikė per 13,4 sekundės, pasiekdamas 164 km/h greitį.

„The Judge“ versijai tai buvo paskutiniai metai, šį kartą automobilis naudojo 455 HO variklį. Buvo parduoti tik 374 automobiliai, 17 iš jų kabrioletai – šiandien esantys rečiausiais GTO serijos automobiliais. „The Judge“ gamyba buvo sustabdyta 1971 metų vasarį.

1971 metais buvo parduoti tik 10 532 GTO automobliai.

1972

1972 metais GTO iš atskiro modelio vėl tapo Pontiac LeMans ir LeMans Sport automoblio versija, galima už papildomus 353,88 dolerius. Bazinėje LeMans linijoje GTO buvo galima įsigyti kaip nebrangų kupė su šoninėmis atramomis arba kaip kupė hardtopą, tuo tarpu LeMans Sport linijoje, GTO buvo galimas tik hartopo kėbulu. Didžioji dalis pasirenkamos įrangos nepakito nuo 1971 metų. 1972-iems metams, gamybai buvo planuojamas Pontiac Firebird tipo galinis spoileris, tačiau su šiais spoileriais pagaminus kelis automobilius, sulūžo gamybai naudojatas spoilerio šablonas ir spoilerio buvo atsisakyta. Rally II ir korio formos ratlankiai už papildomą kainą buvo galimi su visais GTO modeliais. Korio formos ratlankiai naudojo Pontiac ženkliuką, tuo tarpu ant Rally II rantlankių buvo užrašas „PMD“ (Pontiac Motor Division).

Variklių galingumas dar kartą sumažėjo, bazinis 6,6 litrų (400) variklis, turėjo 250 AG (186 kW) esant 4 400 rpm ir 325 ft·lbf (440 N-m) esant 3 200 rpm sukimo momentą. Už papildomą kainą galimo 7,5 litrų (455) variklio galingumas buvo toks pat kai ir bazinio variklio, tačiau 455-asis variklis 250 AG pasiekdavo esant 3 600 rpm, bei turėjo didesnį sukimo momentą. Galingumo sumažėjimas buvo naujos galios matavimo sistemos priėmimo pasekmė. Neskaitant galingumo sumažėjimo, varikliai nuo 1971 metų modelio mažai kuo pasikeitė. Viena iš rečiausių galimybių už papidomą kainą buvo 455 HO variklis, panašus į tą, kuris buvo naudojamas Pontiac Trans Am modelyje. Variklis pasiekdavo 300 AG (224 kW) esant 4 000 ir 415 ft·lbf (562 N-m) esant 3 200 rpm sukimo momentą. Su šiuo varikliu buvo parduoti tik 646 automobiliai.

Automobilio pardavimai nukrito 45 % iki 5 811 vienetų. Nors GTO 1972 metais nebuvo siūloma kabrioleto kėbulu, žmonės galėjo užsisakyti LeMans Sport kabrioletą pasirinkdami bet kurį iš GTO variklių, bei užsisakyti kitus GTO modeliuose naudojamus privalumus, kurie automobilį paverstų beveik įdesntišką GTO modeliui, tačiau be GTO vardo.

1973

GM A platforma buvo atnaujinta 1973 metams. Po atnaujinimo nebeliko galimybės automobilį užsisakyti hardtopo kėbulu, galiniai-šoniniai stiklai buvo įmontuoti taip, kad nebeliko galimybes juos nuleisti. Pagal naujus 1973 metų federalinius reikalavimus automobilio priekinis bamperis, turėjo atlaikyti 8 km/h greičio smūgį, nepažeisdamas kėbulo (Galiniams bamperiams šis standartas buvo pritaikytas 1974 metais), to rezultate automobilio, priekyje ir gale, buvo naudojami ryškūs, bei sunkūs chromuoti bamperiai. Automobilius perkanti visuomenės dalis, atnaujintus A platformos automobilius (LeMans, Luxury LeMans, GTO ir Grand Am) priėmė nelabai palankiai.

Palyginimui, Pontiac Grand Prix ir Chevrolet Monte Carlo modelius, taip pat naudojusius A platformą, visuomenė priėmė gerokai palankiau, vien dėl jų apvalesnių kėbulo formų. Panašus A platformą naudojęs Oldsmobile Cutlass modelis taip pat sulaukė geresnių įvertinimų už GTO modelį.

GTO vėl buvo siūlomas kaip paprastojo LeMans kupė ir LeMans „Sport Coupe“ modelių versija. Standartinio 6,6 litrų (400) V8 variklio spaudimo santykis buvo dar kartą sumažintas iki 8.0:1, variklio galia nukrito iki 230 AG (170 kW). 400-asis variklis buvo galimas su bet kuria iš trijų siūlomų transmisijų: standartine 3-pavarų mechanine ir už papildomą kainą galimomis 4-pavarų mechanine, bei Turbo Hydra-Matic. Užsisakyti 7,5 litrų (455) variklį vis dar buvo galima, tačiau jis buvo galimas tik su Turbo Hydra-Matic transmisija, variklio galingumas buvo sumažintas iki 250 AG (186 kW). 455 HO variklio nebeliko, tačiau GM paskelbė apie galimybę užsisakyti Super Duty 455 variklį (Kurį naudojo Pontiac Trans Am SD455 modelis), su šiuo varikliu buvo pagaminti tik keli bandymams skirti automobiliai, savo galia stebinę žurnalistus, tačiau visuomenei jie taip ir nebuvo pardavinėjami.

GTO pardavimai nukrito iki 4 806 automobilių. Didžiąją dalį klientų perėmė naujas tais metais pasirodęs Grand Am modelis. Metų pabaigoje kilusi naftos krizė dar labiau sumažino susidomėjimą „muslce car“ klasės automobiliais.

Trečioji karta (1974)

Bendra informacija
Trečioji karta

Metai	1974
Chronologija
Kėbulas ir važiuoklė
Kėbulo tipas (-ai)	2-durų kupė 2-durų hečbekas
Platforma (-os)	GM X platforma
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)	5,7 l (350) V8
Transmisija (-os)	3-pavarų automatinė 4-pavarų mechaninė 3-pavarų mechaninė
Išmatavimai
Ratų bazė	2819 mm
Kita informacija
Susiję automobiliai	Pontiac Ventura Buick Skylark Oldsmobile Omega Chevrolet Nova

Norint išvengti vidinės konkurencijos su Pontiac Grand Am modeliu, GTO buvo perkeltas ant GM X platformos, kur tapo Pontiac Ventura modelio versija. GTO tapo kompaktinės klasės automobiliu ir konkuravo Plymouth Duster 360, Ford Maverick Grabber ir AMC Hornet X automobilių išpopulerintoje kompaktinių automobilių klasėje.

GTO paketas kainavo 195 dolerius, automobilis buvo aprūpintas 3-pavarų mechanine transmisija, grindyse įtaisyta Hurst firmos pavarų svirtimi, sunkiam darbui pritaikyta pakaba, priekiniais ir galiniais tiltų atramos skersiniais, ant kapoto įtaisyta oro paėmimo anga, specialiomis grotelėmis, veidrodėliais, ratais ir įvairiomis GTO emblemomis. Vienintelis siūlomas variklis buvo 5,7 litrų (350) V8 su 7.6:1 spaudimo santykiu, bei vienu 4-barelių karbiuratoriumi. Variklio galia siekė 200 AG (149 kW) esant 4 400 rpm ir 295 ft·lbf (400 N·m) esant 2 800 rpm sukimo momentą. Už papildomą kainą buvo galima pasirinkti 4-pavarų mechaine transmisiją su Hurst firmos pavarų perjungimo svirtimi arba 3-pavarų Turbo Hydra-Matic automatinę transmisiją.

GTO versiją buvo galima užsisakyti baziniame Ventura ir Ventura Custom modelyje. Bazinio Ventura interjeras buvo sudarytas iš išilginės priekinės sėdynės ir guminių grindų kilimėlių, tuo tarpu Ventura Custom modelio interjeras buvo sudarytas iš patobulintų išilginių sėdynių arba už papildomą kainą galimų Strato firmos atskirų priekinių sėdynių, kilimėliais išklotų grindų, paminkštinto vairo, bei specialiais pedalų papuošimais.

Žurnalas Cars Magazine išbandė 1974 metų GTO su už papildoma kaina galima 4-pavarų mechanine transmsija, automobilis nuo 0 iki 97 km/h įsibėgėjo per 7,7 sekundės ir ketvirtį mylios įveikė per 15,72 sekundės, pasiekdamas 142 km/h greitį.

Automobilio pardavimų skaičius kiek pagerėjo, 1974 metais buvo parduoti 7 058 automobiliai, tačiau to nepakako, kad automobilio gamyba būtų pratesta.

1975–1999

Pontiac planavo ir toliau pardavinėti GTO modelį, kuris kaip ir anksčiau būtų parduodamas kaip Ventura modelio versija, bei naudotų 5,7 litrų (350) V8 variklį, tačiau koncernui nusprendus kompaktinės klasės Pontiac modeliuose naudoti Buick V8 variklius, naujesnio GTO modelio buvo atsisakyta. Kiti kompaktiniai GM automobiliai buvo kiek atnaujinti iš stilistinės, bei inžinerinės pusės, bei gavo naujas priekines ir galines pakabas, panašias į tą kurią naudoja Pontiac Firebird modelis.

1975 metais, versli Pontiac automobiliais prekiaujanti įmonė, įsikūrusi Rytų JAV dalyje nusprendė sukurti naują GTO modelį. Įmonė manė, kad 1974 metų GTO turėjo ir toliau būti parduodamas, kaip vidutinės klasės Lemans modelio, o ne kompaktinio Ventura modelio versija. Ši įmonė pardavė nenustatytą kiekį 1975 metų modelio GTO automoblių, automobilius jį užsakydavo iš gamyklos kaip įprastus LeMans Sport Coupe modelius, su 6,6 litrų (400) arba 7,5 litrų (455) V8 varikliais, bei 4-barelių karbiuratoriais, Turbo Hydra-Matic transmisijomis, Strato firmos atskiromis priekinėmis sėdynėmis, vairo stiprintuvais, diskiniais stabdžiais, Rally II arba korio formos ratlankiais, bei patobulintomis pakabomis, LeMans emblemas paprasčiausiai pakeisdama į GTO.

1976 metais Jim Wangers, Pontiac vadovybei pristatė LeMans Sport Coupe kaip naują GTO „The Judge“ prototipą su 6,6 litrų (400) V8 varikliu. Mintis buvo paremta dramatišku Pontiac Firebird automobilio pardavimų pagerėjimu, teigdamas jog GTO galėtų būti sportiškas automobilis, žmonėms, kuriems reikia daugiau vietos galia, bei bagažinėje. Pontiac atstovybė atmetė pasiūlimą, vėl gaminti vidutinės klasės GTO automobilį, tačiau pačią automobilio koncepciją patvirtino gamybai, ne kaip GTO, bei kaip 1977 metų Pontiac Can Am modelį.

Per sekančius 30 metų, Pontiac net kelis kartus planavo į prekybą sugrąžinti GTO modelį, tačiau nei vienas iš šių planų nevirto tikrove. 1988 metais, kai Oldsmobile planavo į prekybą sugrąžinti 442 modelį, paremtą Oldsmobile Calais modeliu, Pontiac sukūrė GTO prototipą paremta Grand Am modeliu. Naujasis 442 buvo pristatytas 1990 metais, tačiau automobilio pardavimų skaičiai buvo prasti ir naujo GTO modelio vėl buvo atsisakyta.

1990 metais prekyboje pasirodęs Mitsubishi GTO modelis, išvengiant teisinių nesusipratimų su Pontiac, JAV ir Kanados rinkose buvo parduodamas kaip Mitsubishi 3000GT.

1999 Pontiac GTO koncepcija

1999 metų Detroito automoblių parodoje, Pontiac pristatė GTO koncepciją, paremtą klasikiniais GTO modeliais, tai buvo tik dizaino eksperimentas ir automoblis neturėjo variklio. Koncepcija, niekuomet nebuvo gaminama.

Ketvirtoji karta (2004–2006)

Bendra informacija
Ketvirtoji karta

Metai	2004-2006
Gamykla	Pietų Australija, Australija
Chronologija
Kėbulas ir važiuoklė
Kėbulo tipas (-ai)	2-durų kupė
Platforma (-os)	GM V platforma
Variklis ir transmisija
Variklis (-iai)	5,7 litrų V8 (350 AG) 6,0 litrų V8 (400 AG) 3,6 litrų V8 (192 AG)
Transmisija (-os)	4-pavarų automatinė 6-pavarų mechaninė
Išmatavimai
Ratų bazė	2789 mm
Ilgis	4821 mm
Plotis	1842 mm
Aukštis	1394 mm
Kita informacija
Susiję automobiliai	Holden Monaro

GTO į prekybą grįžo 2004 metais, kaip 2-durų kupė. Naujasis GTO buvo gaminamas Australijoje, Holden Monaro pagrindu. Mintis sugrąžinti automobilį kilo Bob Lutz, kuris verslo reikalais būdamas Australijoje, vairavo vieną iš šių automobilių.

GTO naudojo Chevrolet Corvette modelio variklius: LS1 5.7 (2004), LS2 6.0 (2005-06), LY7 3.6 (2004–2006) prie jų buvo galima pasirinkti 6-pavarų mechaninę arba 4-pavarų automatinę transmisiją. Tas pats automoblis dar buvo parduodamas Jungtinėje Karalystėje Vauxhall Monaro, bei Artimuosiuose Rytuose Chevrolet Lumina vardu. GM sudarė sutartį su Holden, jog per metus nebus pagaminta daugiau kaip 18 000 automobilių, kurie buvo gaminami nuo 2003 metų pabaigos iki 2006 metų pabaigos.

GM tvirtai tikėjosi parduoti 18 000 automobilių per metus, tačiau perkančioji visuomenė į naująjį GTO taip palankiai nežiurėjo. Naujojo automobilio dizainas kritikų buvo vadinamas konservatyviu ir netinkančiu GTO vardui. Negana to GTO gerbėjai jautėsi įžeisti, kadangi GM sužlugdė jų viltis prekyboje išvysti amerikiečių kūrybos automobilį su 1960-ųjų ir 1970-ųjų GTO dizaino elementais. Automobilis, taip pat tapo „šešėliu“ Chrysler 300, Dodge Charger, Dodge Magnum ir naujam Ford Mustang modeliams, turintiems tradicinių „muscle car“ automobilių bruožų. 2004 metais automobilius parduodant su didžiulėmis nuolaidomis, pavyko parduota 13 569 iš 15 728 automobilių.

2004 metų pabaigoje buvo pristatytas W40 paketas (Manoma jog jis buvo skirtas pažymėti 40-osioms GTO modelio metinėms), leidžiantis žmonėms pasirinkti naują Pulse Red spalvą, raudonus išsiuvinėjimus ant sėdynių, bei pilkos spalvos matavimo prietaisų foną. Paskutiniai 800 2004-ųjų metų GTO automobilių buvo pagaminti šu šiuo paketu.

2005 metams standartiniais tapo, ant kapoto įtaisytos oro paėmimo angos, bei atskiri duslintuvai, o metų pabaigoje ir 18-iniai ratlankiai. Didžiausia naujovė buvo naujas LS2 variklis, kuris pakeitė anksčiau nadotą LS1. Naujas 5 967 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklis turėjo 400 AG, bei 400 ft·lbf (542 N·m) sukimo momentą. Pontiac teigė jog naują variklį turintis GTO su automatinę transmisiją, nuo 0 iki 97 km/h gali įsibėgėti 4,6 sekundės, o ketvirtį mylios įveikti per 13 sekundžių, pasiekdamas 174 km/h greitį. Žurnalui Car and Driver bandant automobilį, nuo 0 iki 97 km/h pavyko įsibėgėta per 4,6 sekundės, ketvirtį mylios įveikti per 13,3 sekundės, pasiekiant 172 km/h greitį. Dėl sutrumpintų modelio metų gamyba buvo sumažinta iki 11 069 automobilių. Žmonės turėjo galimybe užsisakyti automobilį ir be oro paėmimo angų, tačiau tai nebuvo populiarus pasirinkimas ir buvo pagaminti tik 24 tokie automobiliai.

2006 metų modelyje buvo pakeistos kelios kėbulo spalvos, kiek atanujinti galiniai žibintai, į vairą integruoti radijo valdymo, bei salono automatinio užrakto mygtukai. Prie klimato kontrolės A/C mygtuko buvo pridėtas žodis „Defrost“.

2006 metų vasario 21 diena, General Motors paskelbė, kad rugsėjo mėnesį sustabdys GTO modelio importą. Paskutiniais metais buvo parduoti 13 948 automobiliai.

Paskutinis GTO buvo pagamintas 2006 metų liepos 14 diena. Iš viso per visus tris gamybos metus buvo pagaminti 40 808 automobiliai.

<- Senieji

Pontiac automobilių pardavimai JAV rinkoje nuo 1980 m. - v • a • r

Klasė

0

1

2

3