Vokietijos Rytų Afrika

	Vokietijos Rytų Afrika; vok. Deutsch-Ostafrika
	Vokietijos kolonija
Vėliava	Herbas
	Location of Vokietijos Rytų Afrika 1914 m. (žalia)
Sostinė	Bagamojas (1885–1890), Dar es Salamas (1890-1918)
Valdymo forma	Protektoratas
Era	Imperializmas
- Įkurta	1885 m. vasario 27 d.
- Panaikinta	1919 m. birželio 28 d.
Valiuta	Vokietijos Rytų Afrikos rupija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vokietijos Rytų Afrika (vok. Deutsch-Ostafrika) – Vokietijos kolonijinės imperijos protektoratas Rytų Afrikoje. Apėmė dabartinės Tanzanijos, Ruandos ir Burundžio teritorijas. Egzistavo nuo 1885 m. iki 1919 m.

Raida

Prielaidos susiformuoti Vokietijos kolinijai Rytų Afrikoje susidarė kuomet avantiūristas keliautojas Karl Peters 1885 m. sudarė keletą sutarčių su genčių vadais Afrikos žemyne anapus Zanzibaro sąsiaurio. Vokiečiai aktyviai pradėjo pakrantės tyrinėjimą nuo Rufidžio pietuose iki Vitu šiaurėje. Kadangi Zanzibaro sultonas prieštaravo šiems veiksmams Svahilių krante, pirmasis Vokietijos kancleris Bismarkas pasiuntė 5 karo laivus. Vokietijai atitekę svarbiausi pakrantės miestai buvo Kilva, Bagamojas ir Dar es Salamas.

Naudodamasi Zanzibaro suformuotais karavanų keliais, Vokietija sparčiai plėtė savo įtaką gilyn į žemyną. 1890 m. Heligolando-Zanzibaro sutartimi vokiečiai pasidalino su britais sultonato kontroliuotas pakrantes pusiau, taip pat tiesia linija nustatė tarpusavio sieną žemyne. Pietinė kolonijos siena su Portugalijos Rytų Afrika nusistovėjo ties Rufidžio upe, o vakarinė linija su Belgijos Kongu liko neaiški. Tačiau de facto Vokietija kontroliavo teritorijas iki pat Tanganikos ežero.

Vokiečiai pradėjo ekonominį krašto vystymą. Žemės buvo išnaudojamos komercinei žemdirbystei. Svarbiausiomis kultūromis tapo sizalis, kava, kaučiukas ir medvilnė. Vokiečiai steigė naujus miestus, pradėti tiesti geležinkeliai į krašto gilumą. Kolonijos sostinė Dar es Salamas išaugo ir tapo vienu gražiausių Užsachario Afrikos miestų. 1894 m. atradus aukso gyslas netoli Viktorijos ežero, pradėta kalnakasyba. Nepaisant visų pastangų, kolonija nebuvo pelninga ir reikalavo nuolatinių subsidijų iš Berlyno.

Didžioji dalis teritorijos administravimo, ypač Didžiųjų ežerų regione, buvo atliekama per vietos etninių grupių diduomenę, kuri turėjo savo dinastijas ir tęsė gerokai senesnes tradicijas. Šios nedidelės karalystės mokėjo duoklę Vokietijai. Dėl Vokietijos ekonominės ir kultūrinės politikos kolonijoje ne kartą kilo sukilimai. Didžiausi jų buvo hehių etninės grupės sukilimas 1891–1894, vadovaujamas karaliaus Mkvava, ir Madžimadži sukilimas 1905 m., kilęs pakrantėje.

1914 m. Vokietijai pradėjus karą Europoje, jis vyko ir Rytų Afrikoje, tarp Vokietijos Rytų Afrikos ir Britų Rytų Afrikos (dab. Kenija). Vokiečių kariuomenė ne tik susidūrė su tris kartus didesne Britų kariuomene šiaurėje, bet taip pat patyrė invaziją iš vakarų, t. y. iš Belgijos Kongo. Belgai okupavo vakarinę kolonijos dalį. Nepaisant kai kurių Vokietijos pergalių, 1918 m. generolas Paul Emil von Lettow-Vorbeck pasidavė. Kitais metais, po Vokietijos pralaimėjimo Europoje pasirašius Versalio sutartį, kolonija buvo panaikinta. Jos vakarinis pakraštys perėjo Belgijai (suformuotas mandatas Ruanda-Burundis), o didžioji dalis – Britų imperijai (suformuotas Tanganikos mandatas).

Administraciniai vienetai

Vokietijos Rytų Afriką sudarė dviejų tipų administraciniai vienetai, dažniausiai vadinami administracinių centrų pavadinimais.

Apskritys (vok. Bezirksämter) – jų buvo dešimt: Vilhelmstalis, Tanga, Panganis, Bagamojas, Daressalamas, Rufidžis, Morogoras, Džukva, Lindi, Langenburgas;
Karinės apskritys (vok. Militärbezirke) buvo steigiamos regionuose, nutolusiuose nuo vandenyno – jų buvo dvylika: Usumbura, Bukoba, Muansa, Udžidžis, Tabora, Kilimatindė, Mošis, Mpapua, Bismarkburgas, Iringa, Mahengė, Songea.

Gubernatoriai

1885–1888 Carl Peters (Reichskomisaras)
1888–1891 Herrmann von Wissmann (Reichskomisaras)
1891–1893 Julius Freiherr von Soden
1893–1895 Friedrich Radbod Freiherr von Schele
1895–1896 Hermann von Wissmann
1896–1901 Eduard von Liebert
1901–1906 Gustav Adolf Graf von Götzen
1906–1912 Georg Albrecht Freiherr von Rechenberg
1912–1918 Heinrich Albert Schnee