Valakija

Istorinės Rumunijos regionai: Valakija
Šalis	Rumunija
Tautos	Rumunai
Kalba	Rumunų kalba
Valstybės	Pirmoji Bulgarijos imperija, Osmanų imperija, Rumunijos kunigaikštystė
Miestai	Kimpulungas, Tirgovištė, Bukareštas

Valakija (rumun. Țara Românească) − istorinė sritis Rumunijos pietuose, tarp Karpatų kalnų, Dunojaus ir Sireto upių.

Olto upė skiria Valakiją į 2 dalis: Munteniją (centras − Bukareštas) ir Olteniją (centras − Krajova). Į Valakijos sudėtį įeina Ardžešo, Breilos, Buzėjaus, Dimbovicos, Dolžo, Goržo, Jalomicos, Mehedincio, Olto, Prahovos, Teleormano, Vilčos apskritys.

Istorija

106−271 m. Valakijos teritorija, kurioje gyveno dakų gentys, buvo Romos provincijos Dakijos dalis.

III a. pabaigoje čia buvo įsiveržę gotai ir gepidai, IV−VI a. − hunai ir avarai. VI a. Valakijoje įsikūrė slavai.

VIII a. pabaigoje − X a. didesnioji Valakijos dalis įėjo į pirmąją Bulgarijos valstybę. XIII a. dalis Valakijos priklausė Aukso ordai. Nuo 1324 m. Valakija tapo nepriklausoma feodaline kunigaikštyste. XV a. ji pripažino Turkijos sultono siuzerenitetą, mokėjo jam duoklę, o XVI a. buvo prijungta prie Osmanų imperijos.

Po 1716 m. Valakijos kunigaikščiais buvo graikai fanariočiai. XVIII a. sustiprėjo kova su svetimšaliais ir vietos feodalais; XIX a. ji virto nacionaliniu išsivadavimo sąjūdžiu. Po 1821 m. Valakijos sukilimo graikų fanariočių valdžia žlugo.

1829 m. Adrianapolio taika Valakija gavo autonomiją. 1829−1834 m. ją valdė Rusija. 1859 m. Valakija susijungė su Moldavijos kunigaikštyste į Jungtines Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystes. Iš jų 1862 m. sudaryta Rumunijos kunigaikštystė.

Nuorodos

• Viduramžių Moldovos ir Valakijos pinigai (anglų ir rumunų k.)