Vikipedija

Vaistiniai augalai

Vaistiniai augalai – plati augalų, kurių dalys naudojamos kaip žaliava vaistiniams preparatams, grupė. Priskaičiuojama apie 12 000 augalų rūšių, laikomų vaistiniais.

Paprastosios rusmenės preparatai naudojami kardiologijoje

Šie vaistiniai preparatai naudojami medicinoje ir veterinarijoje gydymui bei profilaktikai. Toks gydymas vadinamas fitoterapija. Kai kurie vaistiniai augalai buvo pirmieji vaistai žmonijos istorijoje.

Augalai savyje kaupia daug įvairiausių veikliųjų, gydomąją galią turinčių medžiagų: eterinių aliejų, karčiųjų, rauginių, mineralinių ir skaidulinių medžiagų, vitaminų, glikozidų bei kitų medžiagų. Vienos iš jų veikia ligų sukėlėjus (žudo bakterijas), kitos – veikia atskirus organus, jų funkcijas, trečios – papildo organizmo atsargas vitaminais, mikroelementais.

Vaistiniai augalai dažnai priešpastatomi pagamintiems cheminiams vaistams. Kartu paplitusi nuomonė, kad naturalūs augaliniai vaistai turi silpnesnį šalutinį poveikį ir beveik nesukelia organizmo alergijos. Tačiau to negalima apibendrinti: jeigu lyginama, reikia palyginti konkretų gydymą vaistiniu augalu su gydymu kitais vaistais.

Vaistiniai augalai labai reikšmingi farmacijoje. Iš augalinių žaliavų ar sintetintų veikliosios medžiagos atitikmenų pagaminama bene trečdalis visų vaistų.

Kadangi daugelis vaistinių augalų vartojami mitybai, riba tarp maistinių, vaistinių, prieskoninių, narkotinių ar nuodingųjų augalo savybių sunkiai apibrėžiama ir priklauso nuo situacijos.

Sudėtis

redaguoti

Vaistiniuose augaluose esančios veikliosios medžiagos priklauso šiems cheminiams junginiams:

Vaistinių augalų privalumai ir trūkumai

redaguoti

Yra samprotaujama, kad vaistažolių kenksmingas poveikis gali būti mažesnis, nes žmogaus organizmas per tūkstančius metų jau yra pripratęs prie vaistažolių organinių junginių ir jie tapo nebe svetimi, tuo tarpu sintetiniai preparatai išbandomi tik palyginus trumpą laiką. Tačiau lygiai taip pat galima įrodinėti ir tai, kad žmogaus organizmo tūkstantmetinis kontaktas su vaistažolėmis susilpnino jų gydomąjį poveikį.

Augalai visada veikia kompleksiškai. Tai reiškia, kad skirtingai nei daugumoje sintetinių preparatų vaistažolės sudėtyje gali būti keletas veikliųjų medžiagų ir kiekviena sudedamoji dalis gali stiprinti kitos aktyvumą. Tačiau gali egzistuoti ir atvirkštinė situacija, kai skirtingos augalo veikliosios medžiagos mažina viena kitos veikimą.

Veikliųjų medžiagų koncentracija augaluose skiriasi pagal rinkimo vietą, laiką, orą. Atitinkamai sudėtingas dozavimas.

Vaistinių augalų rinkimas

redaguoti

Rinkimo taisyklės

redaguoti

Dėl aktyvios žmogaus veiklos (trąšų naudojimo, melioracijos, miškų rekonstrukcijos) mažėja vaistinių augalų masyvai. Tačiau pasitaiko, kad nemažai vaistažolių yra sunaikinama dėl neteisingo jų rinkimo. Renkant kad ir gausiai augančius vaistinius augalus, reikia laikytis tam tikrų taisyklių:

  • Vienu metu surinkti tiek vaistažolių, kiek jų galima iš karto apdoroti.
  • Rinkti tik tankiai suaugusius augalus, paliekant retus ir augančius pavieniui.
  • Vienoje vietoje būtina palikti mažiausiai trečdalį augalų.
  • Vaistažoles rinkti taip, kad nenukentėtų jų kokybė, antraip tai bus sugadinta žaliava.
  • Rinkimo metu stengtis kuo mažiau sužaloti augalus ir imti tik tą jų dalį, kuri bus panaudota vaistinei žaliavai.
  • Kasant požemines augalo dalis, rinkimo vietoje palikti šakniastiebių gabalėlių, išlyginti žemę kasimo vietoje. Šaknis ir šakniastiebius kasti tik gerai išsivysčiusių augalų.
  • Medžių ir krūmų lapų skinti tik tiek, kad augalas nenusilptų ir nenukentėtų jo išvaizda. Lapai skinami tik visiškai užaugę.
  • Renkant vienas augalų rūšis, negalima naikinti kitų, niokoti pasėlių.

Augalų negalima rinkti pakelėse, netoli miestų, gamyklų, degalinių, trąšų ar cheminių medžiagų sandėlių, elektrinių, geležinkelių, sąvartynų, fermų. Be to jų negalima rinkti nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose.

Rinkimo sąlygos

redaguoti

Vaistams augalai renkami tuomet, kai turi daugiausia veikliųjų medžiagų. Antžeminėje augalų dalyje jų daugiau susikaupia prieš žydėjimą ir tik pradėjus žydėti. Pumpurai ir žievė renkami ankstyvą pavasarį, kai pradeda brinkti. Lapai ir žiedai – prieš pat augalo žydėjimą ar jo pradžioje, kartais skinant visą žiedyną, kartais – tik vainiklapius. Šakniastiebiai ir šaknys kasami vegetacijos pabaigoje rudenį, visiškai sunykus antžeminei augalo daliai arba anksti pavasarį, vegetacijai neprasidėjus.

Renkant vaistažoles, reikia atsižvelgti į dienos laiką, oro sąlygas. Sultingų augalų, jų lapų, žiedų negalima rinkti po lietaus ir anksti rytą, kol dar rasa. Kitaip jie blogai džiūsta, pakinta natūrali jų spalva, žaliava netenka savo vertės. Geriausiai juos rinkti giedrą dieną, popietinėmis valandomis. Šakniastiebius ir šaknis galima kasti bet kuriuo dienos metu ir bet kokiomis oro sąlygomis. Kai kas atkreipia dėmesį į mėnulio fazes ir paros metą. Daugiausia veikliųjų medžiagų augalai turi auštant – bet tai sunku apibendrinti.

Renkamos tik pilnai užaugusios, sveikos augalo dalys, o vaisiai ir sėklos – visiškai prinokę. Negalima skinti nešvarių, šlapių, pageltusių, padžiuvusių, ligų ar kenkėjų užpultų augalų.

Renkant vaistažoles, jas reikia atsargiai krauti į pintines, krepšius, popierinius ar reto audinio maišus, kartonines dėžes. Negalima surinktų augalų krauti į dideles krūvas, kad nekaistų. Laikas, leidžiamas nuo surinkimo iki jų padžiovinimo kiekvienai augalo rūšiai skirtingas, tačiau pageidautina, kad jis būtų ne ilgesnis nei 2 valandos. Surinktos vaistažolės tuoj pat plonu sluoksniu ant popieriaus ar švarios medžiagos paskleidžiamos džiūti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, kur nepasiekia saulės spinduliai ir neužlyja lietus. Kai kurie augalai gali būti džiovinami surišti į šluoteles ir pakabinti. Sultingi lapai pradžioje apvytinami, o po to džiovinami. Šaknys ir šakniastiebiai prieš džiovinimą nuvalomi, nuplaunami, o stori – supjaustomi išilgai.

Vaistažolės išdžiūsta per 3-15 dienas. Gerai išdžiuvusios vaistažolės laikomos drobiniuose maišeliuose, dėžėse, stiklainiuose, vėsioje, sausoje ir nuo saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Paprastai antžeminės vaistažolių dalys tinka vartoti 1 ar 2 metus, žievė, šaknys ir šakniastiebiai – 3 m.

Vaistams gali būti vartojamas visas augalas arba atskiros jo dalys: pumpurai, žiedai, lapai, stiebai, žievė, šaknys, vaisiai, sėklos.

Renkami žiemą ir anksti pavasarį iki jų brinkimo pradžios. Šiuo metu jie turi daugiausia veikliųjų medžiagų. Žiemos metu renkami alksnių kankorėžėliai.

Skinami visiškai užaugę, normalaus dydžio. Geriausia juos skinti augalų žydėjimo pradžioje. Negalima rinkti pageltusių, apdžiuvusių, ligų bei kenkėjų pažeistų lapų. Nuskintų lapų negalima spausti, nes taip jie kaista ir juose suyra veikliosios medžiagos.

Ją sudaro augalų stiebai su lapais ir žiedais ar žiedynais. Smulkių augalų stiebai pjaunami žemai, o stambesnių, turinčių storus sumedėjusius stiebus, pjaunama viršutinė jų dalis su žiedais (25-30 cm ilgio). Geriausia žolę pjauti tik prasiskleidus pirmiesiems žiedams (jonažolė, čiobrelis, pelynas) arba tik išryškėjus žiedynams (lakišius).

Skinami tik neišsiskleidę. Vėliau skintų žiedų gydomoji vertė mažesnė. Skinami arba visi žiedynai (ramunė, šlamutis, liepa) arba tik jų dalys (rugiagėlė).

Renkami visiškai prinokę. Tačiau kai kurių augalų (kmynas, krapas, kalendra) nunokę vaisiai renkant byra, todėl tokie augalai pjaunami anksti ryte su rasa. Jie rišami į pundelius ir džiovinami, po to iškuliami ir vaisiai švariai išvalomi. Sultingi vaisiai (mėlynė, avietė, žemuogė]]) renkami nepernokę, nerasoti, nesulyti, atsargiai juos sukraunant į kraiteles.

Kasami nunykus antžeminei augalų daliai. Iškasus, nukrečiamos žemės, nupjaustomos smulkios pridėtinės šaknelės ir nunykusios dalys. Esant reikalui, išilgai supjaustomi ir, paskleidus plonu sluoksniu, džiovinami.

Lupama nuo jaunų stiebų, šakų, nukirstų ar išrautų medžių ir krūmų anksti pavasarį, prasidėjus sulčių tekėjimui. Tai sutampa su pumpurų brinkimu. Vaistams tinka žievė ne senesnių kaip 3-4 metų augalų. Lupant žievę, skersai šakos ir stiebo kas 30-40 cm arba ties atsišakojimais daromi skersiniai įpjovimai (žiedai), kurie sujungiami 2-3 išilginiais pjūviais. Po to žievė atkeliama ir nulupama. Tai atliekama mediniu, kauliniu ar plastmasiniu peiliu (geležinis netinka, nes žievė pajuoduoja). Netinka sena, suaižėjusi, apsamanojusi žievė. Vaistinė žaliava ruošiama iš ąžuolo, šaltekšnio, putino žievės. Negalima lupti žievės nuo augančių medžių ir krūmų, nes likusius be žievės, juos greičiau puola ligos ir kenkėjai, jie pradeda džiūti. Žievę geriausiai ruošti kirtimuose, kur augalai išrauti ar rengiamasi rauti.

Pritaikymas

redaguoti

Vaistai – tai įvairios gydomosios tinktūros, mikstūros, tepalai, balzamai, ekstraktai, nuovirai, trauktinės, ištraukos, užpilai, milteliai, tabletės kartais ir grynas neapdorotas augalas. Taikomos gydomosios vandens procedūros, inhaliacijos, daromi pavilgai, kokteiliai.

Tinkamai vartojamos vaistažolės gali ne tik padėti išgyti, bet ir aprūpinti organizmą labai reikalingomis natūraliomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo daugelio ligų. Vaistiniai augalai labai praverčia pačioje kai kurių ligų pradžioje, nes neleidžia ligai paūmėti arba pereiti į lėtines formas. Vaistažolės pasitelkiamos ir tada, kai ligonio negalima gydyti cheminiais vaistais.

Gydytis galima tik gerai pažįstamais augalais, kurių poveikis ir dozavimas yra žinomi. Netinkamai panaudoti augalai ne tik negydo, bet gali ir pakenkti.

Nuorodos

redaguoti
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vaistiniai_augalai&oldid=7253516"