Tadžikija

Tadžikistano Respublika

tadž. Ҷумҳурии Тоҷикистон
rus. Республика Таджикистан


Vėliava	Herbas

Himnas: „Nacionalinis himnas“

Tadžikija žemėlapyje

Valstybinė kalba

tadžikų, rusų

Sostinė

Dušanbė

Didžiausias miestas

Dušanbė

Valstybės vadovai
• prezidentas
• premjeras
• -

Emomalis Rahmonas
Okilas Okilovas
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

143 100 km² (94)
1,8 %

Gyventojų
• 2022
• Tankis

10 004 762^[1] (96)
48,6 žm./km² (155)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2018
7,35^[2] mlrd. $ (147)
807^[2] $ (164)

Valiuta

Tadžikijos somonis (TJM)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC 5
netaikomas

Nepriklausomybė

Paskelbta

nuo Tarybų Sąjungos
1991 m. rugsėjo 9 d.

Interneto kodas

.tj

Šalies tel. kodas

992

Tadžikistanas arba Tadžikija (tadž. Тоҷикистон, rus. Таджикистан), oficialiai Tadžikistano Respublika (tadž. Ҷумҳурии Тоҷикистон, rus. Республика Таджикистан) – valstybė Vidurinėje Azijoje. Šiaurėje ribojasi su Kirgizija, rytuose – su Kinija, pietuose – su Afganistanu, šiaurės vakaruose ir vakaruose – su Uzbekija. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Dušanbė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos istorija.

Pirmieji gyventojai teritorijoje apsistojo apie 4000 metų pr. m. e. Vėliau teritorija buvo valdoma įvairių imperijų, daugiausia persų. Prieš m. e. įėjo į Baktrijos imperiją. VII a. arabai išplatino Islamą. Vėliau Tadžikistanas tapo viena iš Samanidų imperijos teritorijų. Iškilę Samarkando ir Bucharos miestai (dab. Uzbekija) buvo tadžikų kultūros centrais. Aukso Ordai užvaldžius Vidurinę Aziją, Tadžikistanas tapo Bucharos emyrato dalimi.

XIX a. Rusijos imperijai besiveržiant į Vidurinę Aziją, Tadžikistanas pateko į jos įtaką. 1917 m. įvykdžius Bolševikinę revoliuciją Rusijoje, raudonoji armija įsiveržė į regioną. Jai aktyviai priešinosi partizanai – basmačiai. Bolševikai degino kaimus ir mečetes, žudė nekaltus gyventojus. Buvo uždaryti visi maldos namai. 1924 m. spalio 14 d. bolševikai suformavo Tadžikijos Autonominę Sovietų Socialistinę respubliką, kuri įėjo į Uzbekijos SSR sudėtį, tačiau 1929 m. spalio 16 d. perorganizuota į Tadžikijos SSR. 1929 m. gruodžio 5 d. „savanoriškai“ prisijungė prie SSRS. Sovietmečiu buvo šiek tiek pakeltas pramonės lygis, vykdyta modernizacija. Nepaisant to, Tadžikistanas išliko vienu skurdžiausių SSRS regionų. 1970 m. prasidėjo pogrindinė Islamo organizacijų veikla.

Žlugus SSRS, 1991 m. rugsėjo 9 d. Tadžikistanas paskelbtas nepriklausoma respublika. 1992-1997 metais šalyje vyko pilietinis karas. Tarpusavyje kovojo gentys ir klanai, politiniai judėjimai, tautinės mažumos, bandė atsiskirti Kalnų Badachšanas. Prasidėjo emigracija (ypač rusų ir žydų). Nuo pat 1992 m. šalį valdo Emomalis Rachmonovas. 1997 m. pavyko pasiekti susitarimą tarp kovojančių grupuočių. Šalyje tebėra Rusijos karinės pajėgos. Šalis vis dar yra politiškai nestabili, tebevyksta susirėmimai tarp klanų ir etninių grupių, pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos politinė sistema.

Tadžikistanas – prezidentinė respublika. Prezidentas yra valstybės ir vyriausybės vadovas. Vykdomąją valdžią taip pat atlieka vyriausybė. Įstatymų leidyba priklauso Asamblėjai kurią sudaro dveji rūmai: 63 vietų Atstovų Asamblėja ir 33 vietų Nacionalinė Asamblėja. Pagrindinės partijos – Liaudies Demokratijos Partija ir Komunistų Partija. Taip pat dalinę įtaką turi Islamo Atgimimo Partija. Šaliai būdinga daugpartinė sistema.

Paskutiniai rinkimai vyko 2005 m., ir juose, kaip ir visuose prieš tai vykusiuose, užsienio stebėtojai įžvelgė pažeidimų, tuo sukeldami opozicinių partijų kaltinimus, jog prezidentas Emomalis Rachmonovas manipuliuoja rinkimų procesu. Iki šiol Tadžikija yra vienintelė Vidurinės Azijos šalis, kurios valdžios organuose dalyvauja aktyvios opozicijos nariai. Opozicinės grupės parlamente dažnai susiremia su valdančiąja dauguma, tačiau didelio stabilumo trūkumo tai nesąlygoja.

Administracinis suskirstymas

Tadžikistanas iš kosmoso

Ismailo Samani (Komunizmo) viršukalnė

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos provincijos.

Tadžikistanas skirstomas į provincijas, dar vadinamas vilajetais (viloyat):

Sogdo provincija (buv. Leninabado)
Tiesiogiai (subordinacinė) valdoma teritorija (vad. Karoteginu)
Chatlono provincija (sujungtos buv. Kurgan Tiubės ir Kuliabo prov.)
Kalnų Badachšano autonominė provincija

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos geografija.

Tadžikistanas išsidėstęs pietrytinėje Vidurinės Azijos dalyje. Didžiąją dalį teritorijos užima kalnai, priklausantys Tian Šanio, Gisaro Alajaus ir Pamyro (aukštis iki 7495 m, Ismailo Samani k.) kalnų sistemoms. Kalnus skiria duburiai ir slėniai: Ferganos, Zerafšano, Vacho, Gisaro. Klimatas subtropinis; ryškiai kontinentinis. Slėniuose ir lygumose (iki 500 m) vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -1 °C šiaurėje iki 3 °C pietuose; liepos – atitinkamai 23 °C ir 30 °C. Kritulių 150-300 mm per metus. 500–1500 m aukštyje sausio mėnesį temperatūra nukrenta iki -23 °C, o liepą pakyla iki 23-28 °C. Kritulių iškrenta apie 700 mm. Aukštikalnėse yra didelių ledynų: Fedčenkos, Zaravšano ir kt. Dauguma upių priklauso Aralo baseinui: Amudarja, Vachšas, Piandžas, Bartangas, Syrdarja, Zeravšanas. Pamyre yra nemažų ežerų: Karakulis, Sarezas. Slėniuose ir žemumose patvenkta nemažai tvenkinių, gausų drėkinimo kanalų (ypač Ferganos slėnyje). Vyrauja pilkžemiai, kalnų rudžemiai. Vyrauja žolinė ir krūminė augalija pusdykumėse. Kalnuose (1200 m aukštyje) – kadagių sąžalynai, aukščiau 2400 m – stepės, pievastepės ir aukštikalnių pievos. Daug skurdžių teritorijų kur matyti tik uolos ir akmenys, o augalija labai menka. Yra Tizro, Balkos ir Ramito draustiniai.

Aukščiausios Tadžikistano viršukalnės:

Ismailo Samani k. (buv. Komunizmo) – 7495 m
Nepriklausomybės k. (buv. Lenino) – 7147 m
Korženiovskio k. – 7105 m
Avicenos k. (buv. Revoliucijos) – 6974 m
Karlo Markso k. – 6726 m

Tadžikistanui priklauso keletas eksklavų Ferganos slėnyje: didžiausias – Vorucho (plotas 130 km², yra 23-29 tūkst. gyventojų, iš kurių 95 % – tadžikai), esantis Kirgizijos teritorijoje. Dar vienas nedidelis eksklavas Kirgizijoje yra prie Kairagačo gyvenvietės. Kitas, Sarvano eksklavas nusidriekęs 15 km palei Angreno-Kokando kelią Uzbekistane.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos ekonomika.

Po 1991 m. prasidėjusio civilinio karo Tadžikija buvo pati skurdžiausia Centrinės Azijos valstybė. Tačiau karui pasibaigus šalis sparčiai atsigavo ir nuo 2000 iki 2004 m. kasmetinis vidutinis šalies ekonomikos augimas sudarė 9,6 proc. Vystoma maisto, lengvoji, metalo apdirbimo, metalurgijos, kalnakasybos pramonė. Elektros energija gaunama iš hidroelektrinių, įrengtų ant kalnų upių (Roguno, Nureko, Golovnaja, Baipazino – ant Vachšo, Kairakumo – ant Syrdarjos), bei šiluminių elektrinių (Dušanbės, Javanės). Išgaunamos rusvosios anglys, nafta, gamtinės dujos, retieji metalai. Svarbiausia žemės ūkio šaka – medvilnės auginimas (ypač Ferganos, taip pat Vachšo ir Gisaro slėniuose). Auginamas tabakas, vynuogės, vaisiai, moliūginiai. Avininkystė ir galvijų auginimas.

Demografija

Vyriausybės pastatas Dušanbėje

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos demografija.

2004 m. šalyje gyveno daugiau nei 5 mln. gyventojų. Šalyje didelė etninė įvairovė. Kalnuose gyvena daug genčių (vad. pamyriečiai), artimų tadžikams. Patys tadžikai etniškai ir lingvistiškai artimi persams. Etninis pasiskirstymas – tadžikai 62 %, uzbekai 24 %, rusai 8 %, totoriai 1 %, kirgizai 1 %, kiti 4 %. Išpažįstamos religijos (2003) – musulmonai sunitai 85 %, musulmonai šiitai 5 %, kitos 10 % (jų tarpe nemažai judėjų). Nuo sovietinių laikų išlikęs aukštas raštingumo rodiklis (97 %), tačiau dėl skurdžių gyvenimo sąlygų ne itin ilga gyvenimo trukmė (64 m.). Vidutinis gyventojų tankumas šalyje – 45 žm./km², tačiau iš tiesų gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Tankiausiai gyvenami derlingi tarpukalnių slėniai (Ferganos, Vachšo), kur gyventojų tankumas siekia kelis šimtus žm./km². Tuo tarpu aukštikalnių sritys, atokios teritorijos gyvenamos labai retai. Didžiausi miestai: Dušanbė (562 tūkst. gyv.), Chodžentas (149 tūkst.), Kuliabas (78 tūkst.), Kurgantepa (60 tūkst.), Konibodomas (45 tūkst.).

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Tadžikijos kultūra.

Tadžikistanas – posovietinė, persiškos kultūros respublika. Šalies teritorija pilnai neatitinka tautos gyvenamos teritorijos. Nepaisant sovietų primesto ateizmo, Islamas visada išliko gajus tarp tadžikų. Tadžikų kalba neturi nusistovėjusios rašto sistemos. Iki Rusijos įsiveržimo, tadžikai naudojo persiškus rašmenis, vėliau buvo priversti pereiti prie kirilicos. Dabar vis labiau linkstama prie lotyniškų rašmenų. Pamyro kalnuose gyvena nykstanti Jagnobių tauta, kalbanti jagnobių kalba. Priskaičiuojama vos 2500 šios tautos atstovų.

Iš dabartinės Tadžikijos yra kilę nemažai garsių senovės Persijos mokslininkų ir poetų: Ibn Sina, Firdausi, Rudaki, Omaras Chajamas. Sovietmečiu šalį taip pat garsino poetai ir rašytojai.