Paprastasis ąžuolas

Quercus robur

Paprastasis ąžuolas

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Poklasis:	Hamameliažiedžiai ( Hamamelididae)
Šeima:	Bukiniai ( Fagaceae)
Gentis:	Ąžuolas ( Quercus)
Rūšis:	Paprastasis ąžuolas ( Quercus robur)

Binomas

Quercus robur
L., 1753

Sinonimai^[2]^[3]^[4]

Quercus longaeva Salisb.
Quercus pedunculata Ehrh.

Paplitimas:

Natūralaus savaiminio paplitimo arealo
alternatyvus Europos miškų genetinių išteklių programos (EUFORGEN) žemėlapis
(žiūrėti čia)

Paprastojo ąžuolo savaiminio paplitimo arealas:

savaiminis paplitimo arealas

✖ izoliuotos populiacijos.

▲ introdukuotas ir naturalizuotas.

Paprastasis ąžuolas arba ąžuolas (Quercus robur) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, bukinių (Fagaceae) šeimos, ąžuolų (Quercus) genties lapus metantis vienanamis medis, kurio moteriški ir vyriški žirgininiai žiedai sukrauti ant to paties vieno medžio.

Paprastojo ąžuolo subrendusios gilės, nukritusios ant žemės

Paplitimas pasaulyje

Šios rūšies populiacija yra didelė ir plačiai išplitusi Europoje (įskaitant Lietuvą), Mažojoje Azijoje, Kaukaze ir dalyje Šiaurės Afrikos. Šiauriausi natūralaus paplitimo pakraščiai Europoje maždaug apie 60° šiaurės platumos ties pietiniu Suomijos pakraščiu, pietų Švedijoje kiek šiauriau Stokholmo, Norvegijos pietuose palei jūros pakrantę neįsiskverbiant giliai į šalies gilumą. Pietvakarių arealas šiaurės Iberijos pusiasalyje iki šiaurės Portugalijos. Rytuose arealas siekia Uralo upę, pietryčiuose iki Kaspijos jūros.

Paplitimas Lietuvoje

Pagrindinis straipsnis – Ąžuolynas.

Lietuvoje gana dažnas savaime augantis (ir palyginus dažnai sodinamas) medis miškuose, parkuose, skveruose, sodybose, ir labiausiai paplitęs šalies Vidurio žemumoje. Ąžuolai Lietuvoje medynuose kartu auga su paprastaisiais uosiais, paprastaisiais klevais, paprastosiomis eglėmis, mažalapėmis liepomis, drebulėmis, juodalksniais, rečiau su beržais ir paprastosiomis pušimis. Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Augti mėgsta nerūgščiuose ir neužmirkusiuose vidutinio derlingumo bei derlinguose giliuose priemoliuose bei priesmėliuose, turinčiuose magnio, kalcio azoto, kalio. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo vėlyvųjų šalnų pavasaryje, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai. Medis šviesamėgis ar pusiau šviesamėgis, netoleruoja viršūnės užtemdymo.

Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankami saulės spindulių, nes ąžuolai mėgsta šviesą, o po kitais medžiais neauga. 5–10 metų ąžuoliukai auga lėtai, kaip ir seni medžiai, nukenčia nuo šalnų.

Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha (2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug. Lietuvoje ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.

Požymiai

Lietuvos miškuose auga ankstyvosios ir vėlyvosios paprastojo ąžuolo formos medžiai. Ankstyvosios formos ąžuolai sulapoja maždaug 2–3 savaitėmis anksčiau, negu vėlyvosios formos medžiai. Ąžuolai turi stambią giliai einančią pagrindinę šaknį, kitos šaknys auga plačiai ir giliai, dėl to vėjams yra atsparūs. Ąžuolai mėgsta šakotis. Atskirai augančio ąžuolo laja yra gražiai apvalios formos, stiebas trumpas, išėjęs į drūtas šakas. Tankmėje augančio ąžuolo stiebas turi daug snaudžiančių pumpurų. Atidengus šviesą, stiebas apsipila atžalomis, vadinamaisiais vilkais. Kamienas tvirtas, senesnių medžių storas. Jaunų ąžuolų žievė lygi, blizganti, o subrendusių medžių žievė juosvai pilka, giliais ir vertikaliais skiautais suaižėjusi. Ūgliai yra apvalūs, neaštriai briaunoti, šviesiai pilkai rudi ar rausvi ir pliki. Pumpurai pražanginiai, ūglio viršūnėje susitelkę po keletą, kiaušinio formos, buki arba tik truputį nusmailėję, 3–5 mm ilgio, rudi, padengti žvyneliais su blakstienotais kraštais. Lapai 7–12 cm, kartais iki 15 cm ilgio, ir 2–6, ar iki 8 cm pločio, jų viršus ryškiai žalias, kartais šiek tiek žvilgantis, paprastos formos, atvirkščiai kiaušiniški, plačiausia vieta aukščiau jo vidurio, bukai skiautėti, kiek plaukuoti, vėliau tampa plikais arba tik apačioje pagysliais plaukuoti, odiški, dažniausiai su 4–6 poromis skiaučių. Lapkotis trumpas, apie 5 mm ilgio ir plikas, o jo pamatas dažniausiai širdiškas, su auselėmis. Rudenį lapai pagelsta arba paruduoja, nuo kai kurių ąžuolų lapai nenukrenta, išsilaiko iki pavasario. Žydi gegužės mėn. lapams skleidžiantis. Žiedai neryškūs, smulkoki, nusvirę, kuokeliniai žirginiuose, piesteliniai žiedai auga paskirai po 1 ar keletą ant 6–8 ar 15 cm ilgio žiedkočių ir primena pumpurus, jų apyžiedis rausvas ir iš piestelinių žiedų susidaro gilės. Vaisiai – buko kiaušinio formos, vienasėklės gilės, kurių pamatus gaubia goželė. Goželė gelsvai žalia, žvynuota, dengia maždaug trečdalį gilės. 1,5–3,5 cm ilgio gilės, 1–2 cm skersmens išauga po 1–4, rečiau 5–6 ant 1,5–4 cm ilgio kotelio, gilės viršuje yra labai trumpas dygliukas. Prinoksta ir krinta rugsėjo–spalio mėn. Jos pailgai kiaušiniškos, beveik iki trečdalio apgaubtos gvildo. Kol nesubrendę, jos šviesiai žalios spalvos, vėliau bręsdamos tamsėja ir tampa šviesoko ar tamsiai rudoko su kiek gelsvu ar žalsvu atspalviais su išilginėmis tamsiomis juostelėmis. Atviroje vietoje augantys ąžuolai užaugina sėklas 20–25 metų amžiaus, augantys medynuose – maždaug nuo 50–70 metų amžiaus. Sėkliniai metai būna kas 4–5 metai, prastesnėse sąlygose dar rečiau. 1000 gilių sveria nuo 2 iki 5 kg, arba vidutiniškai apie 3 kg. Šaknų sistema plati ir gili, jos prasiskverbia į 10 m gylį, tad medžiai nesunkiai pakenčia užsitęsusias sausras. Sodinimui geriausiai tinka gilės krentančios po pirmųjų šalnų. Ąžuolai veisiami iš gilių ir atžalų, kurios auga iš kelmo.

Matmenys

Įprastai užauga 20–35 m, rečiau iki 40 m ir išskirtiniais atvejais pasitaiko iki 50 m, aukščiausi užauga augantys medynuose. Kamienas nuo 0,7–1,5 m ir iki 3–4,5 m skersmens, o kuo senesnis ąžuolas, tuo didesnis ir kamieno skersmuo, ypač jeigu auga atviroje vietoje. Stiebas išsišakoja į drūtas šakas. Ąžuolas auga lėtai, tik po 30–40 metų šiek tiek greičiau. Į aukštį auga 150–200 metų, į storį – visą amžių. Dabar augantis aukščiausias paprastasis ąžuolas yra žinomas kaip „Požežinskio caras“ („Пожежинский царь“), jo aukštis 46 m, kamieno skersmuo 2,14 m bei apie 850 metų amžiaus. Auga Baltarusijos Bresto srities Maloritsko rajone (Малоритский район) esančiame Gusako (Гусак) rezervate. Lietuvoje Jūravos miške augantis aukščiausias šalyje ąžuolas siekia 38 m.

Amžius

Tai tvirčiausias Lietuvos medis. Ąžuolai – ilgaamžiai medžiai, gyvena 500–1000 metų, tačiau pasitaiko ir senesnių ąžuolų, gyvuojančių iki 1500 metų (ar dar ilgiau) su gana drūtu liemeniu, kaip Stelmužės ąžuolas ar kiti panašūs.

Paprastojo ir bekočio ąžuolo skirtumai

Lietuvoje savaime auga dvi vietinės ąžuolų genties viena kitai labai artimos rūšys – paprastieji ąžuolai ir labai reti bekočiai ąžuolai – pastarieji daugiau tik pietvakarių, pietų Lietuvoje. Iš bendro vaizdo jie labai panašūs vieni į kitus matmenimis, lapų forma.

Paprastojo ąžuolo lapai ir gilės
Bekočio ąžuolo lapai ir gilės

Paprastojo ąžuolo lapkotis žymiai trumpesnis, nežymus arba 2-7 mm, o gilės prisitvirtinusios ant ilgo kotelio. Palyginimui, bekočio ąžuolo lapkotis žymiai ilgesnis 13-25 mm, o gilės be kotelių – nuo pastarojo požymio ir kilo bekočio ąžuolo rūšies pavadinimas.^[5]. Tai vieni pagrindinių morfologinių skirtumų. Tarpine grandimi tarp paprastųjų ir bekočių ąžuolų, gamtoje yra randami jų hibridai, kurie vadinami lot. Quercus × rosacea.

Porūšiai

Išskiriami šeši porūšiai:

Quercus robur subsp. robur; Centrinė ir Šiaurės Europa. Šis porūšis paplitęs ir Lietuvoje.
Quercus robur subsp. broteroana; Šiaurinė Iberijos pusiasalio dalis.
Quercus robur subsp. estremadurensis; Iberijos pusiasalio pietvakariai.
Quercus robur subsp. pedunculiflora; Balkanai, Kaukazas, Mažoji Azija.
Quercus robur subsp. imeretina; Kaukazo vakarai.
Quercus robur subsp. brutia; Pietinė Italija, Balkanų pusiasalio vakarai.

Panaudojimas

Mediena kieta, patvari ir graži, apie 720 kg kubiniame metre tankio. Iš jos daromi baldai, parketas ir pan. Anksčiau ąžuolo mediena plačiai naudota laivų statyboje. Gerai laikosi ir ore ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja. Iš gilių daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus skonio gilių kavą. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, kadangi jose yra 2–4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų, apie 40 procentų krakmolo. Žievė naudojama vaistams ir raugams. Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo lapuose esančio tanino būna kietesni. Visose ąžuolo dalyse daug raugų – žievėje apie 12 proc., medienoje apie 9 proc., bei gilėse. Iš susmulkintų gilių raugus galima paprastai pašalinti – reikia apie 1 valandą kaitinti sumaišytas su lapuočių medžių pelenais, o vėliau tuos gilių gabalėlius reikia gerai išplauti.

Daugelyje Europos šalių auginamas kaip dekoratyvinis augalas.

Sudėtis

Ąžuolo žievėje yra rauginių medžiagų, susidariusių vykstant fenolinių junginių polimerizavimui. Paprastojo ąžuolo jaunų medelių žievėje jų yra 7–12 %, kartais net iki 20 %. Žievėje taip pat yra daug galo ir elago rūgščių, flavonoidų, pentozanų, pektino, būtinų raugų susidarymui. Medienoje ir žievėje ąžuolas kaupia tanidų.

Vaistinės augalo savybės

Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūliuojančių žaizdų gydymui. Gydo žievėje esančios rauginės medžiagos.

Vandeninis nuoviras – priešuždegiminė priemonė, skirta skalavimams, esant burnos ertmės, gerklės ir stemplės uždegimams. Didesnis nuoviro kiekis, patekęs į skrandį, sukelia vėmimą.

Žievės nuoviras naudojamas kompresams, vonioms. Jos pasižymi dezodoruojančiomis savybėmis, tinka nemaloniam burnos kvapui pašalinti.

Vaistinės žaliavos rinkimas

Ąžuolo žievė ruošiama anksti pavasarį (kovo–balandžio mėn.) iki pasirodant lapams, vykstant sulčių tekėjimui. Žaliava renkama nuo jaunų medžių, kurių skersmuo 5–10 cm ir stambesnių medžio šakų. Daromi žiediniai įpjovimai kas 25–30 cm, po to 1–2 išilginiai pjūviai ir žievė lengvai atskiriama nuo medienos. Džiovinama džiovykloje 50–70 °C temperatūroje. Vaistinė žaliava – išdžiuvę žievės gabalai, susisukę vamzdeliu arba griovelio formos, iki 30 cm ilgio, nestoresni kaip 6 mm.

Išorinis žievės paviršius yra lygus, šviesiai rusvas, matinis arba blizgantis, lengvai lūžtantis. Kvapas atsiranda tik mirkant vandenyje, skonis – laiškus, savotiškas.

Ekologija

Ąžuolo gilės tinkamos kaip pašaras kiaulėms, kurios praeityje jomis maitintos. Jas labai ėda dalis žinduolių gyvūnų, kaip kad meškos, taurieji elniai (kartais, rudenį jos sudaro iki 25 % jų maisto raciono), šernai, voverės, pelės ir kiti graužikai. Iš paukščių jomis labiausiai maitinasi kėkštai kurie dažnai ir išplatina ąžuolų populiaciją, slėpdami žemėje giles, kurias kartais pamiršta, lesa karveliniai paukščiai, kai kurios antys ir kai kurie geniniai paukščiai.

Paprastojo ąžuolo gilės nuodingos arkliams ir galvijams.

Pavadinimas

Toks lotyniškas paprastojo ąžuolo Quercus robur pavadinimas suteiktas dėl medžio tvirtumo, patvarumo, nes žodis robur lotyniškai reiškia jėgą.

Mitologija

Aisčių mitologijoje ąžuolai svarbiausi medžiai, augę daugelyje šventų vietų. Senovės aisčiai (ir lietuviai) tikėjo, kad ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės. Mažosios Lietuvos istorikas bei etnografas Motiejus Pretorijus gyvenęs 1635–1707 m. rašė, jog pasimelsti prie senų, galingų, šventais laikytų ąžuolų žmonės keliaudavę iš labai tolimų vietovių, nes jie tikėjo, kad Dievas prie jų pastato po angelą, kuris geriems žmonėms daro gera, o blogiesiems – bloga. Prūsai tikėjo, kad ąžuoluose gyvena dievai ir jų ošime net išgirsdavę dievų atsakus. Vėlyvajame liaudies folklore taip pat minima, kad iš kelionės pas Dievą atgal žemėn grįžęs žmogus atsibunda po ąžuolu ar ąžuolų giraitėje. Mitologijoje, kulte ąžuolas siejamas su Perkūnu.