Psichologija

Kitos reikšmės – Psichologija (reikšmės).

Psichologija (sen. gr. ψυχή – siela ir sen. gr. λόγος – mokslas) – socialinis mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo sistemas.

Psichologijos istorija

Psichikos reiškiniai tyrinėti dar senovės filosofų, gana giliai psichiką tyrė Aristotelis („Apie sielą“), Teofrastas („Charakteriai“), Augustinas, tačiau iki XVI a. dauguma tokių darbų buvo filosofinio arba teologinio pobūdžio, psichika dažniau buvo tiriama, nagrinėjant pasaulio pažinimo procesą, religinį pažinimą, nors tam tikrą įtaką padarė ir medikų, ypač – Galeno ir Paracelso darbai.

XVII–XIX a.

Bandymai tirti žmogaus psichiką ėmė įgyti naują pobūdį švietimo amžiuje, ypač – po Dekarto darbų, kuriuose jis žmogaus kūną ir sielą traktavo kaip dvi nepriklausomas substancijas, sukūrė reflekso sąvoką, skirtą elgesiui paaiškinti, o sąmonę apibrėžė kaip tam tikrą sielos atributą. Kaip atskirą dalyką Dekartas išskyrė ir introspekcinę (introspekcija – žvilgsnis į save, savistaba) sąmonės sampratą. XVII a. buvo suformuluotos ir kitos bazinės psichologijos idėjos: T. Hobsas aprašė asociaciją kaip psichikos reiškinių ryšį ir iškėlė idėją, kad šie ryšiai nustatomi tam tikrų fiziologinių procesų. G. V. Leibnicas parodė, kad bent dalis psichikos reiškinių negali būti nagrinėjami kaip reflektuojantys, t. y., įsisąmoninti, todėl, nagrinėjant psichiką, tenka įvesti pasąmonės sąvoką. Šie darbai sudarė pagrindą pirmai psichologijos krypčiai, dominavusiai iki XIX a. pabaigos, – asocianizmui, aiškinusiam žmogaus psichiką idėjų asociacijomis (sąmonės elementų ryšiais). Pagrindinis psichikos tyrimo metodas tuo metu buvo introspekcija (savistaba). XIX a. pabaigoje išsiskyrė dvi asocianizmo kryptys: V. Vunto struktūralistinė psichologija, aiškinusi psichiką struktūriniais ryšiais tarp sąmonės elementų, siekusi aprašyti psichiką kaip tam tikrą minimalių elementų struktūrą, bei F. Brentano aktų psichologija, bandžiusi tirti sąmonės aktyvumą ir analizuoti vienų ar kitų poelgių priežastis.

Naujieji laikai

XIX a. pabaigoje, pradėjus eksperimentinius psichologinius tyrimus (atminties, emocijų, pojūčių ir pan. testai), buvo įsitikinta, kad tradicinė, asociatyvistinė psichologija nesugeba paaiškinti dalies eksperimentų rezultatų, o introspekciniai metodai gali būti pritaikomi tik kai kuriais atvejais. Tuo pat metu į atskirą medicinos kryptį išsivysčiusi psichiatrija sukūrė ir fiziologinių teorijų, aiškinusių psichikos objektus atskirų smegenų dalių veikla bei ryšiais, pradėti elektrodinės smegenų stimuliacijos bandymai, narkotinių medžiagų poveikio tyrimai.

XX a. pradžioje psichologija suskilo į kelias nepriklausomas kryptis. Funkcinė psichologija, vysčiusi asocianizmo idėjas, nagrinėjo sąmonę kaip organizmui prie aplinkos prisitaikyti padedančią priemonę. Biheviorizmas, išsivystęs iš funkcinės psichologijos, teigė, kad vienintelis tirtinas psichikos dalykas – tai objektyviai stebimas elgesys, kuris susideda iš pavienių reakcijų, visados susietų su išoriniais stimulais. Geštalt psichologija, priešpastačiusi atomistiniam psichikos suvokimui visumos, vientisų kompleksinių struktūrų suvokimą. Gelmių psichologija, parodžiusi pasąmonės įtaką žmogaus elgsenai, pritaikiusi psichologinius metodus neurozių gydymui.

Maždaug XX a. viduryje galutinai prarado reikšmę asocianizmas bei funkcinė psichologija. Biheviorizmo kritika (Noam Chomsky darbai, sociologiniai tyrimai) parodė, kad nėra įmanoma sukurti pilnavertės psichologijos teorijos, atmetančios vidinius psichikos procesus. Gelmių psichologija atsisakė biologinės (instinktais paremtos) pasąmonės interpretacijos, ėmė tirti žmogaus psichiką sąryšyje su visuomene.

Po II pasaulinio karo susidomėta psichologijos praktiniu taikymu, buvo sparčiai plėtojama psichodiagnostika, psichofarmakologija, psichologinis konsultavimas. Svarbiausia teorine problema tapo pažintiniai procesai, kuriuos tiria kognityvinė psichologija, susiformavusi XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Tuo pat metu kaip priešprieša biheiviorizmui ir psichoanalizei susiformavusi humanistinė psichologija buvo pavadinta trečiąja kryptimi, tirianti psichiką iš egzistencialistinių, fenomenologinių pozicijų.

XX a. antroje pusėje atsirado įvairios taikomosios psichologijos kryptys (pvz., sporto, organizacinė) ir tarpšakiniai dalykai, tokie kaip pozityvioji psichologija, evoliucinė psichologija ir t. t. Psichologija vis dar išlieka nevientisa, labai skirtingiems požiūriams atstovaujanti mokslo šaka.

Psichologijos mokslo šakos

Psichologijos mokslo šakas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: fundamentaliosios arba pamatinės teorinės šakos ir taikomosios psichologijos šakos.

• Pamatinės teorinės šakos
  • Bendroji psichologija – sistemina visas psichologijos disciplinas, apibendrinant kitų psichologijos šakų duomenis, analizuojant ir pagrindžiant psichologinių tyrimų metodus, teorinius principus, psichologines sąvokas. Ji yra visos psichologijos pamatas.
  • Asmenybės (diferencinė psichologija) – nagrinėja individualius žmonių skirtumus, ji apima asmenybės psichologiją.
  • Socialinė psichologija – tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius (pvz., kaip suvokiame, vertiname vieni kitus bei save grupėje žmonių).
  • Raidos (amžiaus tarpsnių; vystymosi) psichologija – nagrinėja, kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui (pagal tai skiriama vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus – geronto psichologija).
  • Medicininė psichologija – nagrinėja psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
  • Patopsichologija – tiria žmogaus psichikos funkcijų, psichinės veiklos bei psichinio vystymosi sutrikimus.

• Taikomosios psichologijos šakos
  • Klinikinė psichologija – tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai bei terapijai.
  • Šeimos psichologija – nagrinėja gyvenimo partnerio pasirinkimo bei šeimos kūrimo klausimus, tiria šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio santykius ir ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus, vaikų ir tėvų santykių įvairiuose amžiaus tarpsniuose problemas ir jų sprendimo būdus.
  • Pedagoginė psichologija – tiria psichologinius žmogaus ugdymo ypatumus, mokymo ir auklėjimo bei mokymosi ir saviauklos psichologinius dėsningumus (pvz., santykiai tarp mokinių ir mokytojų; mokymo metodų ir priemonių efektyvumo psichologinės sąlygos).
  • Organizacinė psichologija – nagrinėja personalo parinkimo, darbuotojų santykių derinimo, žmogaus veiklai optimalių darbo vietų įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kitus klausimus.
  • Juridinė psichologija – tiria tokios žmonių psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus, kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje.
  • Sporto psichologija – šiuolaikiška taikomosios psichologijos šaka, kurios dėmesys nukreiptas į žmogaus fizinės bei psichologinės ištvermės tyrimus, nagrinėjant sportininko asmenybės ypatybių įtaką sportinių rezultatų gerinimui ir galimybių ribų praplėtimui.

Yra ir kitų įvairių taikomosios psichologijos šakų, kurios intensyviai vystosi, pvz., reklamos, muzikos psichologija ir daugelis kitų.

Psichologijos metodai

Aprašomasis tyrimo būdas

• Atvejo tyrimas

Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga visiems žmonėms. Tačiau atvejų tyrimui reikia labai daug laiko. Be to, tiriamas žmogus gali būti netipiškas, ir tai gali psichologą suklaidinti.

• Apklausa

Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Psichologas, naudodamas šį būdą, prašo žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę. Tačiau apklausos būdas yra ribotas. Jis naudingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, respondentai yra tipiški tiriamosios grupės atstovai, jų atsakymai sąžiningi.

• Natūralistinis stebėjimas

Organizmų elgesio natūralioje aplinkoje stebėjimas ir registravimas vadinamas natūralistiniu stebėjimu. Atliekant natūralistinį stebėjimą, kaip ir atvejo tyrimą ar apklausą, elgesys neaiškinamas, o tik aprašomas.

Koreliacinis tyrimo būdas

Koreliacija – tai statistinis ryšio matas, kuris parodo, kaip glaudžiai tarpusavyje siejasi du reiškiniai ir kaip tuomet pagal vieną galime numatyti kitą. Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, t. y. abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Jeigu prievarta, kurią regime per TV, teigiamai susijusi su agresyviu elgesiu, tai iš žmonių įpročių žiūrėti televizorių galima spėti apie jų agresyvumą. Neigiama koreliacija – rodo atvirkščią ryšį tarp kintamųjų. Kai vienas reiškinys didėja, kitas mažėja. Pavyzdžiui, neigiama koreliacija tarp savigarbos ir depresijos reiškia, kad žmonėms su menka savigarba būdingi dideli depresijos įverčiai. Remiantis koreliacija, galima numatyti, tačiau negalima paaiškinti. Jei du veiksniai yra susiję, tai dar negalima teigti, kad juos sieja priežastingumo ryšys.

Eksperimentinis tyrimo būdas

Eksperimentas. Norėdami skirti priežastį ir padarinį, psichologai eksperimentuoja. Atlikdamas eksperimentą, tyrėjas gali sutelkti dėmesį į tikėtiną vieno ar dviejų veiksnių įtaką. Keisdamas tik šiuos veiksnius, kai kitos aplinkybės nesikeičia, jis tikrina šių veiksnių įtaką. Jeigu, keičiant eksperimento veiksnį, elgesys kinta taip, kaip buvo galima numatyti, vadinasi, toks veiksnys turi įtakos elgesiui. Koreliaciniai tyrimai atskleidžia natūraliai egzistuojančius ryšius, o eksperimentuojant koks nors veiksnys tikslingai keičiamas, kad būtų galima nustatyti jo įtaką.

Eksperimento modelio santrauka:

• Nepriklausomas kintamasis – eksperimento veiksnys, kuris yra tikslingai keičiamas; pats poveikis.
• Priklausomas kintamasis – stebimas elgesys; veiksnys, kuris gali būti veikiamas kintančio nepriklausomojo kintamojo.
• Eksperimentinės sąlygos – sąlygos, kai tiriamieji yra veikiami nepriklausomojo kintamojo.
• Kontrolinės sąlygos – sąlygos, tapačios eksperimentinėms, tik tiriamieji neveikiami nepriklausomojo kintamojo.

Literatūra

• Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas: Vadovėlis.
• Autorių kolektyvas. Psichologija studentui: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2002, 260p. ISBN 978-9955-896-35-7.