Liejyba

Liejyba – dailės kūrinio atlikimo būdas, kai liejiniai liejami pagal modelį – liejimo formą, iš metalo (varis, bronza, geležis, alavas, auksas, sidabras) ar kitos medžiagos (stiklas, gipsas, cementas, vaškas).

Lietas paminklas liejikui Iselburge

Liejimo formos

Liejimas

Lietas kandeliabras

Lieti vartai Nansi

Liejinys

Technologija

Dirbinio tuščiaviduris modelis, pagamintas iš karščiui atsparios medžiagos (smėlis, molis, gipsas, metalas), pripildomas metalo, stiklo, vaško ar kitos skystos masės, kuri stingdama įgauna tikrąją formą. Didelio dirbinio modelis gali būti montuojamas iš dalių, sutvirtinamas karkasu.

Bronzai ir juvelyrikai dažnai naudojami lydomieji vaško modeliai (vadinamoji prarastojo vaško technologija, pranc. cireperdue), kai molinis dirbinys dengiamas vašku ir vienu molio sluoksniu, jį išdegus vietoje ištekėjusio vaško į tuščią ertmę pilamas išlydytas metalas.

Sustingęs liejinys apdorojamas – gludinamas, šlifuojamas, poliruojamas, cizeliuojamas, raižomas, auksuojamas, sidabruojamas, patinuojamas, ištapomas, kita. Liejyba gali būti derinama su kitomis metalo apdorojimo technikomis (kalyba, kalstymas, filigranas, granuliavimas). Liejybos būdu gaminami indai, juvelyriniai ir liturginiai dirbiniai, ginklai, šarvai, papuošalai, baldai, muzikos instrumentų detalės, patrankos, varpai.

Istorija

Liejyba žinoma nuo seniausių laikų. Patys ankstyviausi jos būdai – liejimas molinėse formose ir pagal vaškinius modelius. Mesopotamijoje ir Indijoje metalo liejyba naudota IV tūkstantmetyje, senovės Egipte – III tūkstantmetyje, Kinijoje – II tūkstantmetyje pr. m. e., stiklo liejyba Artimuosiuose Rytuose taikyta II tūkstantmetyje pr. m. e.

Liejyba buvo plėtojama Antikoje. Senovės Graikijoje pagal vaškinius modelius lietos bronzinės statulos, įvairių metalų papuošalai, kiti metalo dirbiniai. Liejyba buvo populiari Etrūrijoje ir senovės Romoje, vėliau – Bizantijoje. Nuo IV a. liejyboje pradėtas naudoti alavas.

Viduramžiais liejyba ištobulinta Prancūzijoje ir Vokietijoje. XIII a. Europoje liejybos meistrai būrėsi į cechus, XIV a. – XVI a. Europoje steigtos karališkosios ir feodalų liejyklos, kuriose gaminta patrankos, varpai, skulptūros, antkapiai, buitiniai reikmenys.

Renesanso laikotarpiu Europoje ir Azijoje kūrėsi liejybos centrai, kuriuose gaminti buitiniai ir dekoratyviniai reikmenys, ginklai, interjero ir eksterjero elementai, servizai, tualeto reikmenų rinkiniai; liejyba tapo populiariausiu būdu vienetinei skulptūrai gaminti. XV a. Vokietijoje pradėtas naudoti į bronzą panašus, bet pigesnis ketus, nuo XVIII a. tapęs labai populiarus Rusijoje. XVI a. – XVIII a., be kitų metalų, plačiai naudotas alavas (imitavo sidabrą), švinas – Versalio ir Petrodvoreco sodų skulptūros, tvorelės, baliustrados.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. plačiai naudotas gipsas (antikinių statulų kopijos) ir geležis. XIX a. išplėtojus liejininkystę ir mechanizavus metalo dirbinių gamybą vienetinius liejinius vis dažniau keitė masinės gamybos metalo ir ketaus liejiniai. Nuo XIX a. antrosios pusės liejyba populiari profesionalių dailininkų kūryboje (daugiausia skulptūroje) ir masinėje gamyboje.

Lietuvoje

Lietuvoje liejyba – viena seniausių metalo apdorojimo technikų. Narkūnų piliakalnyje (Utenos rajono savivaldybė) buvo rasta I tūkstantmečio pr. m. e. metalo liejykla su liejimo formų, samtelių, krosnelių liekanomis. Liejyba plačiai taikyta nuo XV a. antrosios pusės steigiamuose auksakalių cechuose. Renesanso laikotarpiu liejyklos veikė Vilniaus Žemutinėje pilyje po 1524 m., Kaune nuo XVI a., Valkininkuose nuo 1551 m., Nesvyžiuje, Varniuose. Liejyklos būta po Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje grindimis XVI a. antroje pusėje (veikė iki 1610 m. gaisro, aptikta 1986–1987 m.).

XVII–XVIII a. liejiniai buvo liejami Vilniaus pinigų kalykloje netoli dabartinės Vokiečių g. ir patrankų liejimo komplekse, vadintame Puškarnia, Tilto g. 1824 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Vilniaus gubernijos ketaus liejykla.

XX a. trečiame – ketvirtame dešimtmetyje kaip vieną svarbiausių technikų plėtojo juvelyrai ir skulptoriai Vincas Grybas, Juozas Zikaras, Jonas Mikėnas, kt.

Literatūra

• M. Brensztejn. Zarys dziejow ludwisarstwa na ziemiach B. Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno, 1924
• E. Schmidt. Kleine Geschichte des Eisenkunstgusses. Leipzig, 1976.