Kazimieras Būga

Kazimieras Būga
Gimė	1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegė, Zarasų apskritis
Mirė	1924 m. gruodžio 2 d. (45 metai) Karaliaučius
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinėse
Tėvas	Kazimieras Būga
Motina	Grasilda Mekuškaitė-Būgienė
Sutuoktinis (-ė)	J. Stankūnaitė-Būgienė
Vaikai	Gražina Būgaitė, Gintautas Būga
Veikla	kalbininkas, profesorius
Alma mater	1912 m. Peterburgo universitetas
Vikiteka	Kazimieras Būga

Kazimieras Būga (1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje, Zarasų apskritis – 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje) – Lietuvos kalbininkas, vienas žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius.

Biografija

Gimė valstiečių šeimoje. Mokėsi pas kaimo daraktorių, 1890–1891 m. Dusetų valsčiaus mokykloje, kitą žiemą tęsė mokslus Zarasuose. Po to tėvai jį nuvežė į Peterburgą, kur gyveno jo pusbrolis.

1897 m. baigė keturklasę Šv. Kotrynos mokyklą ir, vykdydamas tėvų valią, tais pačiais metais įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko namų paramos. Nuo 1898 m. rudens pradėjo savarankišką gyvenimą. Vertėsi pamokomis, 1899–1903 m. dirbo meteorologijos observatorijoje, dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje. Mokydamasis Peterburge, susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, nuo 1903 m. tapo jo moksliniu sekretoriumi.

Globojamas Peterburgo lietuvių kunigų ir rusų mokslininkų, 1905 m. įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Studijuodamas universitete išleido pirmą stambų veikalą „Aistiškai studijai“, parašė vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam įteiktas aukso medalis. Baigęs universitetą 1912 m., liko Lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitete. 1916 m. paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. 1917–1919 m. Permės, 1919–1920 m. Tomsko universiteto profesorius.

1920 m. grįžo į Lietuvą. 1920 m. dirbo Lietuvos švietimo ministerijoje. Nuo 1920 m. ėmė organizuoti Lietuvių kalbos žodyno leidimą. Nuo 1922 m. Lietuvos universiteto profesorius. Dėstė beveik visus kalbotyros dalykus, rengė vadovėlius studentams. 1924 m. išleido pirmąjį „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinį, antrasis jo parengtas sąsiuvinis išėjo po K. Būgos mirties. K. Būga buvo sukaupęs apie 617 000 lapelių žodyno kartoteką. Redagavo Antano Juškos žodyną.

1924 m. birželio mėn. gavęs atostogų, išvyko į Aukštadvarį tyrinėti to krašto dzūkų tarmės ribos. Rinkdamas medžiagą persišaldė, susirgo, kaip iš pradžių manyta, gripu. Liga persimetė į smegenis. Sveikata negerėjo ir pervežus į Kauną. Po aštuonių dienų ligonis buvo pervežtas į Karaliaučių. Profesoriui nustatytas smegenų gripas.^{[reikalingas šaltinis]} Lapkričio 25 d. jis buvo paralyžiuotas, o naktį iš gruodžio 1-osios į 2-ąją mirė. Gruodžio 5 d. greituoju traukiniu K. Būgos kūną į Kauną parvežė jo senas globėjas ir bičiulis prof. Eduardas Volteris. Gruodžio 6 d. Kazimieras Būga iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse netoli savo mokytojo Kazimiero Jauniaus kapo. Kai sovietmečiu miesto centre kapinės buvo panaikintos, palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

Darbai

Akademinis lietuvių kalbos žodynas, pradėtas rengti K. Būgos

K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys. Jis tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. Yra paskelbęs daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs lietuvių kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą.

Kalbininkas atstatė tikrąsias lietuviškas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Daug yra davęs lietuvių kalbos fonetinės struktūros, gramatinės sandaros, kirčiavimo studijoms.

Daug nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos ugdymui. Rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos tobulinimo reikalais. Parašė ne vieną darbą apie rašybos suvienodinimą („Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“). Kalbininkas įrodė ne vieno žodžio lietuvišką kilmę, kai jie buvo paskelbti svetimybėmis (boba, labas, liaudis, riba, kūdikis, skriauda, marios).

K. Būga nesidomėjo turbūt tik lietuvių kalbos sintaksės klausimais. Savo žodyno įvade jis rašė: „Skiriamųjų ženklų dėlioti aš nemoku, todėl skaitytojas lai nemano mokytis jų iš žodyno“. K. Būga – vienas iškilausių to meto lituanistų.

Bendravo su Janiu Endzelynu, Janu Boduenu de Kurtenė, Leonidu Bulachovskiu, Francu Špechtu, Reinholdu Trautmanu, palaikė ryšius su dauguma žymių XX a. pirmosios pusės baltistų, populiarino lietuvių kalbą tarp kalbininkų nelietuvių.

Kūriniai

• Apie lietuvių asmens vardus
• Lituanica
• Visi senieji lietuvių santykiai su germanais

Atminimo įamžinimas

• 1933 m. Kipro Petrausko gatvė Kauno Naujamiestyje pervadinta K. Būgos vardu.
• 1934 m. spalio 4 d. Dusetų mokyklai suteiktas K. Būgos vardas.
• 1973 m. Pažiegėje įkurtas memorialinis muziejus.
• 1977 m. prie namo Kaune, kuriame gyveno (J. Jablonskio g. 6, Maironio gimnazijos kiemas) atidengta memorialinė lenta. 2005 m. rugpjūčio mėn. atidengta nauja lenta.
• 1979 m. pažymint prof. K. Būgos 100-ąsias metines pastatytas liaudies meistro Vytauto Ulevičiaus skulptūrinis stulpas su rodykle, rodančia kelią į kalbininko gimtinę.
• 1979 m. sukurtas medalis (dail. Petras Repšys).
• 1985 m. Dusetų Nepriklausomybės aikštėje atidengtas paminklas-biustas (skulpt. Bronius Vyšniauskas, archit. Romas Vyšniauskas).
• 1989 m. lapkričio mėn. minint 110-ąsias kalbininko gimimo metines, Pažiegėje, Būgų sodyboje, pastatytas liaudies meistro J. Veržos simbolinis kryžius.
• 1994 m. įsteigta Kazimiero Būgos premija.
• 1994 m. Dusetų bibliotekai suteiktas prof. K. Būgos vardas.
• 2004 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

Nuorodos

Vikicitatos

• K. Būgos namas-muziejus Zarasų rajone Archyvuota kopija 2008-06-19 iš Wayback Machine projekto.
• K.Būga: Vietų vardai – istorijos šaltinis
• Knygoje – Būgų giminės likimas // XXI amžius, 2003-04-30, Nr. 33 (1137) Archyvuota kopija 2005-02-20 iš Wayback Machine projekto.