Karlheinz Stockhausen

Karlheinz Stockhausen
Štokhauzenas 1994 m.
Biografija
Gimė	1928 m. rugpjūčio 22 d. Kelnas, Vokietija
Kilmė	Vokietija
Mirė	2007 m. gruodžio 5 d. (79 metai) Kiurtenas, Vokietija
Žanrai	elektroninė muzika
Veikla	kompozitorius
Aktyvumo metai	1951–2007

Karlheincas Štokhauzenas (vok. Karlheinz Stockhausen; 1928 m. rugpjūčio 22 d. – 2007 m. gruodžio 5 d.) – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios moderniosios muzikos vokiečių kompozitorių, kuris vadinamas tikruoju elektroninės muzikos lyderiu.

Ypatingai žinomas dėl savo elektroninės muzikos kūrinių, aleatorikos panaudojimo serijiniuose kūriniuose ir erdvinių muzikos kompozicijų.

Kompozitoriui įspūdį padarė prancūzų konkrečiosios muzikos eksperimentai, kuriuos pradėjo pats bandyti Kelno radijo studijoje. Visais gyvenimo etapais kompozitorius su dideliu išradingumu kūrė elektroninę muziką, kurioje geriausiai apibendrino ieškojimus elektroninės muzikos srityje ir kartu atspindėjo viso amžiaus laikmečio techninę pažangą: nuo sudėtingų, matematiškai apskaičiuotų elektroninių kūrinių iki muzikos, transliuojamos tiesiog iš dangaus („Malūnsparnių kvartetas“ (Helikopter-Streichquartett); kompozitoriaus partitūrą 1995 m. atliko muzikantai ir pilotai, o radijo ir televizijos ryšiu kūrinys buvo matomas ir girdimas).

Biografija

Karlheincas Štokhauzenas gimė Mödrath kaimo pilyje. Kaimas įsikūręs netoli Kerpeno (Vokietija), Kelno regione. Pastatytas dvaras, kurį sukūrė vietinis verslininkas Arendas, dėl savo įspūdingo dydžio vietinių gyventojų buvo pavadintas „Burg Mödrath“, kas iš vokiečių kalvos išvertus ir reiškė „Mödrath pilis“. Jo tėvas – Simonas Štokhauzenas buvo mokytojas, o motina Gertrūda – buvo turtingų ūkininkų dukra. Ji grojo fortepijonu ir dainavo, tačiau po 3 iš eilės sekusių nėštumų, (K. Štokhauzenas turėjo sesę Katheriną ir brolį Hermaną – Josefą), patyrė visišką išsekimą ir praėjus keliems mėnesiams po jaunesniojo sūnaus Hermano mirties jai visiškai pakriko psichika.

Nuo 7 menų Štokhauzenas gyveno Altenberge (gyvenvietė dab. Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Gurjevsko rajone), kur pradėjo lankyti pianino pamokas. 1938 m. jo tėvui vedus antrą kartą, K. Štokhauzenas išsikraustė iš namų ir nuo 1942 m. sausio mėnesio pradėjo mokytis mokytojų rengimo kolegijoje Ksantene (Vokietijoje), kur tęsė fortepijono mokymą ir taip pat studijavo smuiką ir obojų. Nuo 1947 iki 1951 m. Štokhauzenas studijavo muzikos pedagogiką ir fortepijoną Kelno muzikos konservatorijoje (Hochschule für Musik Köln) ir muzikologiją, filosofiją bei vokiečių kalbą Kelno universitete. 1950 m. buvo priimtas į Šveicarijos kompozitoriaus Franko Martino klasę, mokytis 7 metų kuro. 1951 m. susitiko su Belgijos kompozitoriumi Kareliu Goeyvaertsu, kuris ką tik baigė studijas su Olivieriu Messiaenu (analizė) ir Dariu Milhaudu (kompozicija) Paryžiuje. Štoghauzenas nusprendė sekti jų pėdomis ir 1952 m. sausio 8 d. atvyko į Paryžių. Ten pradėjo lankyti „Messiaen“ estetikos ir analizės kursus, taip pat Milhaudo kompozicijos klases. Nusivylęs Milhaudo paskaitomis jis metė mokslus ir 1953 m. kovo mėnesį išvyko iš Paryžiaus ir tapo Herberto Eimerto asistentu, naujoje elektroninės muzikos studijoje. Po kelių metų tapo režisieriumi. Nuo 1954 iki 1956 m. studijavo fonetiką, akustiką ir informacijos teoriją Bonos universitete.

1951 m. gruodžio 29 d. Hamburge Štokhauzenas vedė Dorį Andreae. Kartu jie turėjo keturis vaikus: Suja (g. 1953), Christel (g. 1956), Markus (g. 1957) ir Majella (g. 1961). Jie išsiskyrė 1965 m. 1967 m. balandžio 3 d. San Franciske jis vedė Mariją Bauermeister, su kuria jis turėjo du vaikus: Juliką (1966 m.) ir Simoną (g. 1967) Jie išsiskyrė 1972 m. 4 iš Štokhauzeno vaikų tapo profesionaliais muzikantais, o jis pats sukūrė kai kuriuos kūrinius specialiai jiems. 1961 m. Štokhauzenas įsigijo žemės sklypą netoli Kiurteno kaimo, esančio į rytus nuo Kelno. Jame buvo pastatytas namas, kurį pagal jo specifikacijas sukūrė architektas Erich Schneider-Wessling. Šiame name kompozitorius gyveno nuo jo statybų užbaigimo 1965 m.

Baigęs tarptautinius kursus Darmštato naujosios muzikos akademijoje (Internationale Ferienkurse für Neue Musik at Darmstadt) Štokhauzenas skaitė paskaitas ir koncertavo Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Nuo 1965 m. buvo Pensilvanijos universiteto kviestinis kompozicijos lektorius, o 1966–1967 m. dirbo ir Kalifornijos universitete. Nuo 1963 iki 1968 m. jis įkūrė ir nukreipė Kelno naujųjų muzikos kursų ciklą, o 1971 m. buvo paskirtas kompozicijos profesoriumi. 1998 m. jis įkūrė Štokhauzeno kursus, kurie kasmet vyksta Kiurteno mieste.

2007 m. gruodžio 5 d. Šiaurės Reine-Vestfalijoje mirė nuo staigaus širdies smūgio. Išvakarėse baigė Mocarto orkestro spektaklį. Jam buvo 79 metai.

Kūryba

Kūryboje jis niekada nesikartodavo, kiekvienas jo projektas buvo ieškojimas, kiekvienas kūrinys – atradimas. Jo muzika – ieškojimų muzika.

K.Štokhauzenas parašė vienintelį styginį kvartetą – „Malūnsparnių kvartetą“ (Helicopter Quartet). Kūriniui jis pasitelkė keturis tradiciškai kvartetui priskiriamus instrumentus. Bet čia tradiciškumas ir baigiasi. Muzikantai ne tik groja, bet ir „dainuoja“ partitūroje užrašytus skaičius. Kūrinys atliekamas muzikantams skraidant malūnsparniais virš miesto. Repetuojant kvartetą lygiagrečiai dirbo muzikantai, garso režisieriai ir malūnsparnių technikų komanda.

Tarp ryškiausių Štokhauzeno kūrinių iškyla ir 1977–2003 m. kurtas septynių operų ciklas „Licht“ (liet. „Šviesa“), trunkantis net 29 valandas. Šios kompozicijos tikslas – atkurti pasaulį. Kiekviena ciklo opera yra skirta konkrečiai savaitės dienai, ją simbolizuoja planeta ir daugybė kitų iš mitologijos kilusių elementų. Septynios ciklos dalys išdėliotos ne paeiliui, o šia tvarka: Ketvirtadienis, Šeštadienis, Pirmadienis, Antradienis, Penktadienis, Trečiadienis, Sekmadienis. Operų ciklas labai skyrėsi nuo operos normų, linkęs į ceremonijas ir ritualą^{[reikalingas šaltinis]} – kiekvienas kūrinys pradedamas „Pasisveikinimu“ ir užbaigiamas su „Atsisveikinimu“.

Svarbesnieji kūriniai:

• 19 Klavierstücke (19 pjesių fortepijonui)
• Kontra‐Punkte (Kontrapunktai) dešimčiai instrumentų
• Gesang der Jünglinge (Jaunuolių giesmė) – elektroninė/konkrečioji muzika
• Gruppen (Grupės) trims orkestrams
• Zyklus (Ciklas) solo mušamiesiems
• Kontakte (Kontaktai)
• Momente (Momentai)
• Mikrophonie I (I mikrofonija) – gyvai atliekama elektroninė muzika
• Hymnen (Himnai)
• Stimmung (Derinimas) šešiems vokalistams
• Aus den sieben Tagen (Iš septynių dienų)
• Mantra dviem fortepijonams ir elektronikai
• Tierkreis (Zodiako ženklai) įvairioms sudėtims
• Inori solistams ir orkestrui
• Licht (Šviesa) – 7 operų ciklas

Šaltiniai

• Anon. n.d. „Burg Mödrath“. Rhein-Erft Tourismus e. V. website (Nuoroda tikrinta 2012-03-02).
• Anon. 1950. „Burg Mödrath wird Kinderheim“. Kölnische Rundschau.
• Bäumer, Ingrid. 2007. „'Eine ganz neue Zeit fängt an': Karlheinz Stockhausen arbeitete bis zum letzten Atemzug“. Kölner Stadt-Anzeiger (9 December).
• Kramer, Jonathan. 1998. "Karlheinz in California. " Perspectives of New Music 36, no. 1 (Winter): 247–61.
• Kurtz, Michael. 1992. Stockhausen: A Biography, translated by Richard Toop. London and Boston: Faber and Faber. ISBN 0-571-14323-7 (cloth) ISBN 0-571-17146-X (pbk).
• Maconie, Robin. 2005. Other Planets: The Music of Karlheinz Stockhausen. Lanham, Maryland, Toronto, Oxford: The Scarecrow Press, Inc. ISBN 0-8108-5356-6.
• Rathert, Wolfgang. 2013. „Stockhausen, Karlheinz“. Neue Deutsche Biographie, edited by the Historical Committee at the Bavarian Academy of Sciences and Humanities, vol. 25 (Stadion–Tecklenborg). Berlin: Duncker und Humblot. ISBN 978-3-428-11206-7 (cloth); ISBN 978-3-428-11294-4 (leather).
• Stockhausen-Stiftung [2013]. „Karlheinz Stockhausen, August 22nd 1928 – December 5th 2007: Biography“. Karlheinzstockhausen.org website (Nuoroda tikrinta 2013-12-08).
• Stockhausen-Verlag. 2010. Stockhausen August 22nd 1928 – 5 December 5th 2007, English edition of brochure with official worklist and list of CDs. Kürten: Stockhausen-Verlag. Online version here [2]
• Tannenbaum, Mya. 1987. Conversations with Stockhausen, translated from the Italian by David Butchart. Oxford: Clarendon Press; New York: Oxford University Press. ISBN 0-19-315467-6.

Nuorodos

• Oficiali svetainė
• Elektroninė muzika;
• „Garsai kalba garsiau nei žodžiai“ Archyvuota kopija 2015-02-09 iš Wayback Machine projekto.