Antanas Šerėnas

Antanas Šerėnas (1897 m. rugpjūčio 11 d. Linkmenyse, Ignalinos raj. – 1948 m. rugsėjo 24 d. Švenčionyse) – vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

Biografija

Muzikos mokėsi Tauragnuose pas vargonininką V. Lopatą. Nuo 1912 m. vargonininkavo Lauksodyje, nuo 1917 m. Telšiuose ir vadovavo parapijų chorams. 1921 m. priimtas choro artistu (tenoras) į Kauno operos teatrą.

Kipro Petrausko paragintas, 1921–1931 m. Rygos konservatorijoje pas B. Vittingą mokėsi solinio dainavimo, o pas J. Vytuolį (Vitols) – teorijos ir kompozicijos. Studijuodamas vadovavo Rygos lietuvių jaunimo „Rūtos“ ir „Laisvės“ draugijos chorams, pats koncertavo kaip solistas. 1929 m. vasaros atostogų metu Lietuvoje užrašė 1230 lietuvių liaudies dainų melodijų.

Nuo 1932 m. dėstė muziką ir dainavimą Kauno jėzuitų berniukų gimnazijoje, aktyviai įsitraukė į Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugijos veiklą, 1932–1933 m. jos sekretorius. Žurnale „Muzikos barai“ paskelbė straipsnių. 1932 m. mokslo reikalais buvo nuvykęs į Vieną (Austrija).

Nuo 1933 m. Joniškio gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas bei choro vadovas. 1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei parengė Joniškio jaunalietuvių 38 dalyvių chorą. Vėl išvykęs į Rygą, 1937–1938 m. vadovavo Latvijos lietuvių sąjungos chorui.

Grįžęs į Lietuvą, mokytojavo įvairiose vietovėse, neišvengė ir tremties. 1946–1948 m. dėstė muziką ir dainavimą, vadovavo moksleivių chorams bei vokaliniams ansambliams Švenčionių gimnazijoje.

Kūryba

Sukūrė instrumentinių ir vokalinių kūrinių: uvertiūrą simfoniniam orkestrui, simfoniją, rapsodiją, styginių kvartetą, variacijas fortepijonui (liaudies dainų motyvais), dvi sonatas fortepijonui, siuitą, solo dainų, apie 50 dainų chorams, harmonizavo per 30 lietuvių liaudies dainų.

1932 m. į lietuvių kalbą išvertė Andrė Gedalge „Fugos mokslą“ ir Beriot „Smuiko pradžiamokslį“, parašė vadovėlį „Pačiam išsimokinti septynstyge gitara skambinti“, periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių.

Šaltiniai

• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.