Aleksandras II (Rusija)

Aleksandras II (1818 m. balandžio 29 d. Maskvoje – 1881 m. kovo 13 d. Peterburge) – Rusijos imperatorius, Lenkijos karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis 1855–1881 m.

Aleksandras II (Rusija)
Romanovų dinastija
Gimė	1818 m. balandžio 29 d. Maskva
Mirė	1881 m. kovo 13 d. (62 metai) Sankt Peterburgas
Palaidotas (-a)	1881 m. kovo 27 d. Petropavlovsko tvirtovė, Sankt Peterburgas
Tėvas	Nikolajus I
Motina	Šarlotė Prūsė (Aleksandra Fiodorovna)
Sutuoktinis (-ė)	1)Marija Aleksandrovna 2)Jekaterina Michailovna Dolgorukova
Vaikai	Nikolajus Aleksandras III Vladimiras, Aleksejus Sergejus Pavelas Aleksanda Marija (2-santuokos)Georgijus Borisovas Olga Jekaterina
Rusijos imperatorius
Valdė	1855–1881 m.
Karūnavimas	1856 m. rugsėjo 7 d.
Pirmtakas	Nikolajus I
Įpėdinis	Aleksandras III
Lenkijos Karalius
Valdė	1855–1881 m.
Pirmtakas	Nikolajus I
Įpėdinis	Aleksandras III
Suomijos kunigaištis Valdė 1855–1881 m. Pirmtakas Nikolajus I Įpėdinis Aleksandras III
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Aleksandras II (Rusija)
Parašas

Aleksandro II monograma

Valdymas

Aleksandro II karūnavimas (1856, dail. M. Zičis)

Aleksandras II buvo caro Nikolajaus I ir carienės Aleksandros Fiodorovnos sūnus. Sostą paveldėjo 1855 m. mirus tėvui. Tuo metu Rusija kariavo Krymo karą, kuris toliau buvo tęsiamas. Lapkričio mėnesį caras pats aplankė Odesą ir Krymą.

1856 m. Paryžiaus taikos sutartimi Krymo karas buvo užbaigtas. Taika susilpnino Rusijos padėtį Rytuose, tačiau šalis po šio pralaimėjimo atsigavo dėl atsargios, bet energingos imperatoriaus vidaus ir užsienio politikos. Ir po Krymo karo buvo tęsiamas Kaukazo tautų užkariavimas, tuo pačiu didelės teritorijos tarp Kaspijos ir Aralo jūrų pateko Rusijos valdžiai ir iš dalies buvo okupuotos.

Reaguodamas į pralaimėjimą Krymo kare, kuris parodė Rusijos atsilikimą, Aleksandras ėmėsi plačių reformų, kurių svarbiausia sudėtinė dalis buvo nuo 1861 m. pradėtas vykdyti baudžiavos naikinimas ir karinė reorganizacija. 1861 m. vasario 19 d. caras pasirašė manifestą, kuris numatė baudžiavos panaikinimo sąlygas, žemės išpirkimo procesą, valstiečių teisinės padėties ir valdymo sutvarkymą. Bajorai savanoriškai atsisakė savo teisių į valstiečio asmenį pasiaukojant tėvynės labui. Bendrieji nuostatai skelbė kad valstiečiai turi sukurti savo savivaldą, kuri būtų atsakinga vyresniems valdžios organams. 1862 m. naujas karo ministras reformavo karo ministeriją. Karines valdymo sritis apjungė į apygardas, kurių Rusijoje susidarė 15. Aleksandras šias reformas įgyvendino nepaisant stipraus pasipriešinimo.

1863 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje buvo numalšintas.

Caro valdymo įvykiai Lietuvoje

Aleksandro II 1864 m. įsakas rusų ir lietuvių kalbomis kirilica

1867 m. gegužės 24 d. caras lankėsi Vilniaus viešojoje bibliotekoje jos atidarymo proga (1867, dail. I. Trutnevas)

Lietuvą po paskutinio padalijimo 1795 m. valdė Rusijos imperija. 1861 m. caras pasirašė įstatymą, kuriuo buvo panaikinta baudžiava: privačių dvarų valstiečiams suteikta asmens laisvė, nurodytos skirtinio žemės sklypo išpirkimo sąlygos. 1863 m. pasirašytas įsakas dėl valstiečių laikinųjų prievolių dvarininkams panaikinimo. Lažas buvo panaikintas ir įvestas privalomas skirtinės žemės išpirkimas. Buvę laikinieji prievolininkai priskirti valstiečių savininkų kategorijai, činšas sumažintas, valstiečiams pripažinta teisė naudotis servitutinėmis naudmenomis dvaro žemėje. Tuo norėta atitraukti valstiečius nuo sukilimo.

1863 m. Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą vyriausiuoju Šiaurės vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus slopinant sukilimą. Nuo rugsėjo M. Muravjovo valdžion perduota ir lietuviškoji Augustavo gubernijos dalis. 1864 m. caras davė įsaką dėl Lenkijos Karalystės valstiečių reformos. Pagal jį valstiečiai tapo savo valdomos žemės savininkais. Įsakas galiojo ir Lietuvos Užnemunės dalyje.

1864 m. Aleksandras II patvirtino M. Muravjovo ir jo padėjėjo, Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo parengtą „Rusų pradų atkūrimo programą”. Programoje buvo numatyta varžyti Katalikų Bažnyčios veiklą, diskriminuoti katalikus ir proteguoti stačiatikybę apribojant katalikų kilmės asmenų teises gauti valstybinę tarnybą krašte, pirmenybę teikiant rusams stačiatikiams, skatinant rusų dvarininkų ir valstiečių kūrimąsi. Katalikų bajorams buvo uždrausta pirkti parduodamus dvarus, o daugelis konfiskuotų po sukilimo dvarų, neatsiradus pirkėjams tarp rusų dvarininkų, buvo išdalijami iš Rusijos perkeliamiems valstiečiams. Programa taip pat buvo siekiama šalinti lenkų kalbą ir kultūrą iš krašto viešojo gyvenimo, surusinti pradines mokyklas. Buvo manoma, kad rusams mokytojams pavyks įtraukti lietuvius (ir baltarusius) į rusų kultūrinį gyvenimą, apsaugoti juos nuo lenkų kultūros įtakos, supriešinti lietuviškai, baltarusiškai kalbančius valstiečius su lenkiškai kalbančiais dvarininkais, bajorais ir įdiegti jiems rusišką politinę savimonę, šio krašto jaunąją kartą išmokyti rusų kalbos, natūraliai tapsiančios viso krašto civilizacijos proceso kalba. Remiantis šia programa rusinimo politika Lietuvoje buvo įgyvendinama visą XIX a. Tačiau dėl Lietuvos priešinimosi rusifikacijai suaktyvėjo visuomenės polonizacija, nes su lenkiška kultūra buvo paprastai tapatinamas kultūrinio, tautinio ir politinio identiteto išlaikymas.

1864–1865 m. uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotyniškuoju raidynu. Lietuviškus raštus įsakyta spausdinti kirilica. Tai buvo lietuviškosios spaudos draudimo pradžia, jis galiojo 40 metų. 1874 m. sausio 13 d. Rusijos caro Aleksandro II įsakymu panaikinta rekrutų prievolė, buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Tai dar vienas žingsnis modernizuojant visuomenę.

Aleksandro II veikla

Aleksandro II laikais prie Rusijos imperijos prijungtos teritorijos (tamsi spalva)

• Finansams pertvarkyti 1860 m, buvo įsteigtas Valstybinis bankas prekybai ir pramonei pagyvinti;
• 1862 m. atskiros ministerijos neteko finansinio savarankiškumo. Tai tvarkė Finansų ministerija, valstybės biudžetas tapo viešas;
• 1863 m. buvo suteikta universitetų autonomija;
• 1864 m. įkurti vietos savivaldos organai Zemstvos. Jas turėjo rinkti žemvaldžiai, miesto rinkėjai ir valstiečiai, tačiau pastariesiems teisė nebuvo suteikta. Jų funkcijos buvo apibrėžtos reikalais susijusiais su vietinę ūkio veiklą ir kiekvienos gubernijos apskrities poreikius. Tai vietinių kelių taisymas, medicinos pagalba, mokyklų statymas ir išlaikymas, vietinės prekybos bei pramonės plėtojimas, ligoninių, kalėjimų priežiūra. Zemstvos neturėjo administracinės valdžios;
• 1864 m. pradėta teismų reforma. Teismas tapo nepriklausomas nuo administracijos. Teisme atsirado prisiekusieji ir rungtyniavimas. Pati žemiausia teismo instancija buvo taikos teisėjo teismas. Aukštesnė instancija tapo apygardos teismas. Apeliacinė instancija byloms, kurias nagrinėjo apygardos teismas buvo teismo rūmai. Ypač svarbios bylos – Aukščiausiame baudžiamajame teisme. Kasacinė instancija buvo senatas. Buvo paskelbtas įstatymas dėl kūno bausmių panaikinimo. Išliko tik kai kurioms baudžiamųjų kategorijoms;
• 1864 m. buvo reorganizuota valstybės kontrolė. Reforma sustiprino valstybės finansus, sumažino korupciją;
• 1869 m. leista moterims siekti aukštojo mokslo;
• 1870 m. pradėti kurti neluominiai miestų valdymų organai, kurie buvo renkami 4 metams. Juos rinko stambūs mokesčių mokėtojai, vidutiniai ir smulkūs. Miesto savivaldybės organas vadinosi – Miesto Dūma.
• 1874 m. buvo atisakyta rekrutų prievolės ir įvesta privaloma karo tarnyba. Kariuomenės ir laivyno modernizavimas.

Šeima

• Pirma santuoka (1841) – oficiali, su Marija Aleksandrovna (1824.07.01 – 1880.05.22), princese Maksimiliana Vilhelmina Augusta Sofija Marija Gesen-Darmštadte.

• Antra santuoka su sena meiluže (nuo 1866), kunigaikštyte Jekaterina Michailovna Dolgorukova (1847–1922),

Vaikai nuo pirmos santuokos:

• Aleksandra Aleksandrovna (1842–1849);
• Nikolajus Aleksandrovičius (1843–1865);
• Aleksandras III (1845–1894);
• Vladimiras Aleksandrovičius (1847–1909);
• Aleksejus Aleksandrovičius (1850–1908);
• Marija Aleksandrovna (1853–1920);
• Sergejus Aleksandrovičius (1857–1905);
• Pavelas Aleksandrovičius (1860–1919).

Vaikai su kunigaikštyte Dolgorukova:

• kunigaikštis Georgijus Aleksandrovičius Jurjevskis (1872–1913);
• kunigaikštytė Olga Aleksandrovna Jurjevska (1873–1925);
• Borisas (1876–1876);
• kunigaikštytė Jekaterina Aleksandrovna Jurjevska (1878–1959), ištekėjo už kunigaikščio Aleksandro Vladimirovičiaus, o po to – už kunigaikščio Sergejaus Platonovičiaus Obolenskio.

Nuorodos

Aleksandras II (Rusija) Šlevsigo Holnšteinų Romanovų šeima Smulkesnė šaka Oldenburgai Gimė: 1812 m. balandžio 29 d. Mirė: 1881 m. kovo 13 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai: Nikolajus I	Rusijos imperatorius 1855 kovo 3 – 1881 kovo 13	Po to: Aleksandras III
	Lenkijos karalius 1855 kovo 3 – 1881 kovo 13
	Suomijos didysis kunigaikštis 1855 kovo 3 – 1881 kovo 13

Vikicitatos