Albinas Kentra
| Albinas Kentra | |
|---|---|
| Gimė | 1929 m. kovo 29 d. Gūbriai, Šilalės valsčius |
| Mirė | 2023 m. gruodžio 19 d. (94 metai) Vilnius |
| Veikla | rezistentas, pedagogas, visuomenininkas |
| Alma mater | 1960 m. Vilniaus universitetas 1965 m. Leningrado universitetas |
Albinas Kentra (1929 m. kovo 29 d. Gūbriuose, Šilalės valsčiuje – 2023 m. gruodžio 19 d. Vilniuje[1]) – Lietuvos rezistentas, pedagogas, visuomenininkas.
Biografija
redaguotiMokėsi Nevočių pradžios mokykloje, Šilalės gimnazijoje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1945 m. visi jo šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos srities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais. Buvo brolio Jono Kentros (slapyvardis Rūtenis) vadovaujamo būrio ryšininku – rinko šaudmenis ir ginklus. Išduotas bendramokslio, 1946 m. liepos 16 d. buvo suimtas Šilalėje. 1946 m. gruodžio 28 d. MGB karinio tribunolo sprendimu buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kurį laiką buvo kalintas Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Spasko lagerį Kazachstane. Į laisvę buvo paleistas 1954 m. birželio 19 d.
Per klaidą gavo sovietinį pasą svetima Klentvos (rus. Клянтва) pavarde. Dėl šios klaidos grįžus į Lietuvą pavyko gauti brandos atestatą, o vėliau – studijuoti. 1955–1960 m. Vilniaus universitete jis studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą: 1960–1962 m. mokė anglų kalbos Laurų aštuonmetėje mokykloje ir vokiečių kalbos Nemenčinės vidurinėje mokykloje. 1962–1965 m. Leningrado universitete lankė užsienio kalbų kursus aukštųjų mokyklų dėstytojams. 1965–1991 Vilniaus universitete dėstė anglų kalbą. Labai prisidėjo puošiant Vilniaus universiteto Centrinių rūmų ansamblį monumentaliais ir istorinės tematikos meno kūriniais, taikant audiovizualinį metodą užsienio kalboms mokyti, įrengė originalų garso ir vaizdo laboratorijų kompleksą (1979 m. Vilniaus universiteto 400 m. jubiliejinėje parodoje Maskvoje įvertintas aukso medaliu).[2]
Visuomeninė veikla
redaguotiNuo 1965-ųjų pradėjo filmuoti VU gyvenimą, o nuo 1988 m. dėjo daug pastangų siekdamas formuoti pasaulio viešąją nuomonę ir pelnyti įvairių vyriausybių palankumą kovojantiems už Lietuvos nepriklausomybę. Parengė 1991 metų Sausio įvykių vaizdo reportažus užsienio šalių televizijoms. A. Kentros vaizdo archyvą sudaro per 20 tūkstančių valandų filmuotos medžiagos. 1989 m. kartu su Vytautu Milvydu įkūrė Lietuvos laisvės kovų „Miško brolių“ draugiją Vilniuje (buvo jos pirmininkas), nuo 1992 m. rūpinosi atkurti draugijos istorinės svarbos pastatą ir jame įkurti muziejų (muziejuje sukaupta vaizdinė Lietuvos antisovietinių partizanų kovų ir Vilniaus miesto istorijos medžiaga).[3]
Apdovanojimai
redaguoti- 1992 m. Sausio 13-osios atminimo medalis
- 1998 m. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius
- 2002 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis
- 2008 m. Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija
- 2010 m. Medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“
- 2013 m. Šilalės garbės pilietis
- 2016 m. Šv. Kristoforo statulėlė
- 2019 m. Laisvės premija[4][3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Rūta Trimonienė. Albinas Kentra. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2020-09-08. Nuoroda tikrinta 2023-12-21.
- ↑ Mirė žinomas rezistentas, atgimimo metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra. LRT. 2023-12-19. Nuoroda tikrinta 2023-12-19.
- ↑ 3,0 3,1 ALBINAS KENTRA. VILNIJOS VARTAI. Nuoroda tikrinta 2023-12-21.
- ↑ Mirė Lietuvos laisvės kovų metraštininkas Albinas Kentra. LŽS. 2023-12-20. Nuoroda tikrinta 2023-12-21.