Pereiti prie turinio

NATO

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
North Atlantic Treaty Organization
Organisation du traité de l’Atlantique nord

Vėliava

Logotipas

NATO valstybės narės
SantrumpaNATO, OTAN
Įkurta1949 m. balandžio 4 d. (1949-04-04)
TipasKarinė sąjunga
BūstinėBriuselis, Belgija
Narystė
Oficialios kalbosAnglų, prancūzų
Generalinis sekretoriusMark Rutte
Biudžetas1,05 trln. $ (2021)[1]
Svetainėwww.nato.int
Himnas: NATO himnas

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO, angl. North Atlantic Treaty Organization, pranc. Organisation du traité de l’Atlantique nord, OTAN) – tarptautinė politinė ir karinė gynybinio pobūdžio sąjunga, įkurta 1949 m.[2] Organizacijos įkūrimo pagrindas – 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (JAV) pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis.[3][4]

2018 m. sausio 3 d. oficialiai įteisintas NATO himnas.[5] Organizacijai priklauso 32 valstybės, iš jų 30 yra Europoje, 2 – Šiaurės Amerikoje. Sutarties organizacijos asocijuotosios narės: Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Bosnija ir Hercegovina, Moldavija, Sakartvelas, Serbija, Šveicarija ir Ukraina.[6] Formalų arba neformalų norą tapti NATO narėmis yra pareiškę Bosnija ir Hercogovina (2018 m. sudarytas narystės veiksmų planas[7]), Sakartvelas (2006 m. suintensyvintas dialogas[8]), ir Ukraina (pareiškimas stoti pateiktas 2022 m. rugsėjį[9]). Narystės yra siekęs Kipras.[6]

Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • NATO atkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51-ąjį straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO preambulėje, Aljanso nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.
  • Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei tam pritaria visos valstybės – narės.
  • Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.

NATO yra suverenių valstybių sąjunga, kuri pati nedaro įtakos šių valstybių suverenumui. NATO neturi nei parlamento, nei teisės ar prievartos institucijų.[10]

Narės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – NATO valstybės narės.
NATO šalys

Organizaciją 1949 m. įkūrė 12 šalių:

Vėliau prisijungė kitos 20 šalių:

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1947 m. kovo 4 d. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė pasirašė Diunkerko sutartį kaip Aljanso ir savitarpio pagalbos sutartį galimų SSRS ar Vokietijos užpuolimų atveju. 1948 m. kovo mėn. šis aljansas buvo išplėstas Briuselio sutartimi, įtraukiant Beniliukso šalis, sudarant Briuselio sutarties organizaciją, vadintą Vakarų sąjunga.[14] Derybos dėl platesnio karinio aljanso, kuris galėtų apimti Šiaurės Ameriką, tą mėnesį taip pat prasidėjo Jungtinėse Valstijose, kur užsienio politika pagal Trumano doktriną skatino tarptautinį solidarumą prieš veiksmus, kuriuos JAV laikė komunistine agresija, pavyzdžiui, 1948 m. vasario mėn. perversmą Čekoslovakijoje. Šių derybų rezultatas – 1949 m. balandžio 4 d. Vakarų Sąjungos valstybės narės, prie jų prisijungus JAV, Kanadai, Portugalijai, Italijai, Norvegijai, Danijai ir Islandijai, pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį.[15] Pagrindinis sutarties autorius ir rengėjas buvo Kanados diplomatas Lester B. Pearson.[16] [17][18]

Šiaurės Atlanto sutartis kurį laiką aktyvuota nebuvo - jos įgyvendinimą paskatino Korėjos karas. 1951 m. įkurtas Aukščiausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje štabas (SHAPE), tapęs atsakingas už sutartis dėl įrangos standartizavimo ir dėl užsienio karinių pajėgų dislokavimo Europos šalyse. 1952 m. buvo įsteigtas NATO generalinio sekretoriaus postas. Tais metais taip pat įvyko pirmosios didelės NATO jūrų pratybos „Mainbrace“, į organizaciją įstojo Graikija bei Turkija. Po Londono ir Paryžiaus konferencijų Vakarų Vokietijai buvo leista persiginkluoti ir 1955 m. gegužę įstoti į NATO. Tai laikoma esminiu veiksniu, paskatinusiu SSRS įkurti Varšuvos sutarties organizaciją.[19]

1961 m. Rytų Vokietija pastatė Berlyno sieną, įtampa tarp Šaltojo karo dalyvių pasiekė aukščiausią tašką. Europoje buvo dislokuota 400 tūkst. JAV karių.[20]

1989 m. revoliucijos Europoje paskatino iš naujo įvertinti NATO strateginę paskirtį. 1990 m. spalį Rytų Vokietija tapo Vokietijos Federacinės Respublikos ir aljanso dalimi, o 1990 m. lapkritį aljansas Paryžiuje su Sovietų Sąjunga pasirašė Sutartį dėl konvencinių ginkluotųjų pajėgų Europoje, kuri įpareigojo konkretų karinio kontingento mažinimą visame žemyne. Žlugus Varšuvos pakto organizacijai ir subyrėjus SSRS NATO smarkiai sumažino savo biudžetą (28% tarp 1990 ir 2015 m.), išvežta 52 tūkst. konvencinės ginkluotės vienetų.[21] Po Vokietijos suvienijimo buvusiai Rytų Vokietijai tapus NATO dalimi, atsivėrė teorinės galimybės ir kitoms buvusioms Varšuvo pakto šalims narėms tapti NATO narėmis. Po derybų su Michailu Gorbačiovu sudaryta Du plius keturi sutartis, kurios vienas punktas skelbė, kad Rytų Vokietijoje negali būti dislokuoti NATO kariai bei negali būti įrengtos raketos, tačiau apie paties bloko plėtrą parašyta nebuvo.[22]

NATO transformacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai sveikina NATO plėtrą 2004 m. kovo 29 d. (Algirdas Brazauskas trečias iš kairės)

1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos paktas. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir koordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.

Nuo 1990 m. birželio mėn. vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo (greitojo išskleidimo) pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos (rezervinės) pajėgos.[6]

NATO operacijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

NATO kaip organizacija Šaltojo karo metais nedalyvavo nė viename ginkluotame konflikte. Tik 1990 m., Irakui užpuolus Kuveitą, NATO pietvakarių Turkijoje dislokavo išankstinio įspėjimo orlaivius.[23]

1992 m. prasidėjus Bosnijos karui JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją nr. 816, kuria centrinėje Bosnijoje ir Hercogovinoje įvedė neskraidymo zoną. Nuo 1993 m. balandžio 12 d. NATO pajėgos ėmė prižiūrėti, ar rezoliucijos reikalavimų yra laikomasi. 1994 m. vasario 28 d. NATO pajėgos nušovė keturis Bosnijos serbų orlaivius, pažeidusius neskraidymo zoną.[24] 1995 m. rugpjūtį, netrukus po Srebrenicos žudynių NATO pradėjo Serbijos Respublikos armijos bombardavimo kampaniją.[25] Jais užbaigė Jugoslavijos karus, o 1995 m. lapkritį buvo pasirašytas Deitono susitarimas.[25] Remiantis šiuo susitarimu, NATO kariai prisidėjo prie taiką palaikančių pajėgų pagal JT mandatą. Taip šalia NATO nepriklausančių pajėgų Bosnijoje ir Hercogovinoje buvo dislokuota beveik 60 000 NATO karių. 1996 m. skaičius sumažintas iki 32 000, o nuo 2004 m. NATO pajėgas pakeitė ES pajėgos (Operacija Altėja).[26]

1999 m. įsitraukė į iki tol beveik metus trukusį karą Kosove ir prisidėjo prie greito jo užbaigimo. 1998 m. Slobodano Miloševičiaus pajėgos ėmė malšinti prieš serbus kovojančius Kosovo separatistus ir Albanijos piliečius. Į tai reaguodama JT Saugumo Taryba rugsėjo 23 d. priėmė rezoliuciją nr. 1199. kuria pareikalavo nutraukti karinius veiksmus. 1999 m. kovo 23 d. derybos tarp serbų ir JAV ypatingojo pasiuntinio Ričardo Holbruko žlugo ir šis konfliktą spręsti perdavė NATO.[27] Jau kitą dieną NATO pajėgos pradėjo 78 dienų trukmės karinę kampaniją,[28] kurios metu bombardavo karinius tuometės Jugoslavijos objektus.

Kitas konfliktas, kuriame aktyviai dalyvavo NATO - 2001 m. prasidėjęs karas Afganistane, reaguojant į vieną iš NATO šalių užpuolimą (pirmąkart NATO gyvavimo istorijoje aktyvuotas penktasis straipsnis).[29] 2001 m. spalio 4 d., praėjus kiek mažiau nei mėnesiui po teroro atakų rugsėjo 11 d., straipsnis oficialiai aktyvuotas. Tą dieną pradėtos dvi karinės operacijos - nuo spalio 9 d. iki 2002 m. gegužės 16 d. NATO pajėgos patruliavo saugodamos JAV oro erdvę bei iki 2016 m. Gibraltaro sąsiauryje tikrino, ar juo nevyksta teroristų judėjimas, tikrinant praplaukiančius laivus (iš viso patikrinta 128 000 laivų).[30] 2003 m. balandžio 16 d., siūlant Vokietijai ir Nyderlandams, NATO narių vienbalsiai nutarta perimti Tarptautinių saugumo ir paramos pajėgų (ISAF) taikos įvedimo misijos Afganistane vadovavimą. Vadovavimas oficialiai perduotas 2003 m. rugpjūčio 11 d.[31]

Sirijos pilietinio karo metu Turkijos lyderis Redžepas Tajipas Erdohanas prašė NATO aktyvuoti penktąjį straipsnį dėl pavojaus, kuris kyla jo šaliai dėl karinių veiksmų ir galimo karo išplitimo į Turkiją.[32] 2012 m. buvo aktyvuotas ketvirtasis straipsnis po to, kai Sirija nušovė turkišką naikintuvą ir apšaudė Turkijos miestus.[33] Nuo 2012 m. gruodžio NATO pajėgos saugo pietinę Turkijos sieną.

NATO ir Lietuva

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2023 m. NATO viršūnių susitikimo Vilniuje bendra nuotrauka.
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos ir NATO santykiai.
  • Lietuva su NATO bendradarbiauja nuo 1991 m.
  • 2002 m. Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO.
  • 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare.

Detalesnė veiksmų chronologija:

  • 1991 m. gruodžio mėn. Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos (nuo 1997 m. - Euroatlantinės partnerystės taryba).
  • 1994 m. sausio 4 d. LR prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M. Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.
  • 1994 m. sausio 27 d. Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos.
  • 1996 m. gruodžio mėn. priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone.
  • 1997 m. liepos mėn. Madride NATO šalių vadovų susitikime pažymėta, kad Baltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione.
  • 1997 m. rugpjūčio mėn. Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO.
  • 1999 m. balandžio mėn. NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.
  • 2000 m. gegužės mėn. Vilniuje įvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardyti Vilniaus dešimtuko bendradarbiavimo principai.
  • 2000 m. lapkričio mėn. prezidento dekretu Lietuvos integracijos į NATO vyriausiuoju koordinatoriumi paskirtas ambasadorius Giedrius Čekuolis.
  • 2001 m. sausio mėn. prezidento dekretu LR Nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirta Gintė Damušis.
  • 2001 m. gegužės 27-31 d. Vilniuje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.
  • 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.
  • 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.
  • 2004 m. kovo 1 d. NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika tuometinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.
  • 2004 m. kovo 11 d. Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas.
  • 2004 m. kovo 12 d. LR Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.
  • 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.
  • 2004 m. balandžio 2 d. Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.
  • 2004 m. birželio 28-29 d. NATO viršūnių susitikimas Stambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip pilnateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmų Afganistane, pagalbos apmokant Irako pajėgas ir kitus svarbius klausimus.
  • 2016 m. liepos mėn. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtas sprendimas nuo 2017 m. trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, taip reaguojant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą - Krymo aneksiją ir Donbaso karo rėmimą.[34]
  • 2023 m. liepos 11-12 d. Vilniuje vyko NATO viršūnių susitikimas.[35]

NATO finansavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t. y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji išteklių taryba (SRB).

NATO politinės ir karinės struktūros

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

NATO generaliniai sekretoriai nuo 1952 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – NATO generalinis sekretorius.
  • Jungtinė Karalystė Lordas Izmėjus (Lord Ismey), 1952–1957
  • Belgija Polas Heneris Spakas (Paul Henri Spaak), 1957–1962
  • Nyderlandai Dirkas Stikeris (Dirk U. Stikker), 1961–1964
  • Italija Manlio Brosio (Manlio Brosio), 1964–1971
  • Nyderlandai Džozefas Lansas (Joseph Luns), 1971–1984
  • Jungtinė Karalystė Lordas Karingtonas (Lord Carrington), 1984–1988
  • Vokietija Manfredas Verneris (Manfred Wörner), 1988–1994
  • Italija Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1994–1994
  • Belgija Vilis Klas (Willy Claes), 1994–1995
  • Italija Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1995–1995
  • Ispanija Chavjeras Solana (Javier Solana), 1995–1999
  • Jungtinė Karalystė Lordas Robertsonas (Lord Robertson of Port Ellen), 1999–2004
  • Nyderlandai Japas de Hopas Scheferis (Jaap de Hoop Scheffer), 2004–2009
  • Danija Andersas Foghas Rasmussenas (Anders Fogh Rasmussen), 2009–2014
  • Norvegija Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg), nuo 2014 m. spalio mėn.[36]
  • Nyderlandai Markas Rutė (Mark Rutte), nuo 2024 m. spalio mėn.[37]

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Defence Expenditure of NATO Countries (2014–2021)“ (PDF). Nato.int. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2023-01-16. Nuoroda tikrinta 2022-12-07.
  2. ↑ NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija), Šiaurės Atlanto paktas, Šiaurės Atlanto sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 89-90 psl.
  3. ↑ „What is NATO?“. NATO – Homepage. n.d. Suarchyvuota iš originalo 28 February 2022. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
  4. ↑ Cook, Lorne (25 May 2017). „NATO, the world's biggest military alliance, explained“. Military Times. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 2017-05-25. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
  5. ↑ NATO adopts official hymn
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 NATO (VLE)
  7. ↑ Lakic, Mladen (2018 m. gruodžio 5 d.). "NATO Approves Membership Action Plan for Bosnia" (Balkan Insight)
  8. ↑ "NATO Grants 'Intensified Dialogue' to Georgia" (Civil Georgia) 2006-09-21
  9. ↑ Harding, Luke; Koshiw, Isobel (2022 m. rugsėjo 30 d.) "Ukraine applies for Nato membership after Russia annexes territory" (The Guardian)
  10. ↑ Randall, Thomas E. (2014 m. liepos mėn.). „Legal Authority of NATO Commanders“ (PDF). NATO Legal Gazette (34): 39–45. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2021-08-29. Nuoroda tikrinta 2021-08-29.
  11. ↑ "Protocol to the North Atlantic Treaty on the Accession of the Republic of Finland". Jungtinių Valstijų Valstybės departamentas. 2022-10-11
  12. ↑ Suomija oficialiai tapo 31-ąja NATO nare
  13. ↑ „Notification Reference No. 2024-008“ (PDF). United States Department of State. 7 March 2024. Nuoroda tikrinta 7 March 2024.
  14. ↑ „The origins of WEU: Western Union“. University of Luxembourg. 2009 m. gruodžio mėn. Nuoroda tikrinta 2018-07-23.
  15. ↑ „A short history of NATO“. NATO. Nuoroda tikrinta 2017-03-26.
  16. ↑ „Canada and NATO - 1949“. Nuoroda tikrinta 2022-04-14.
  17. ↑ Findley, Paul. Speaking Out: A Congressman's Lifelong Fight Against Bigotry, Famine, and War - Paul Findley - Google Books. ISBN 9781569768914.
  18. ↑ The McGraw-Hill Encyclopedia of World Biography: An International Reference Work - Google Books. McGraw-Hill. ISBN 9780070796331.
  19. ↑ Glass, Andrew (2014-05-14). „Soviet Union establishes Warsaw Pact, May 14, 1955“. Politico. Suarchyvuota iš originalo 2022-09-24. Nuoroda tikrinta 2022-06-10.
  20. ↑ Olmsted, Dan (2020 m. rugsėjo mėn.). „Should the United States Keep Troops in Germany?“. National WW2 Museum. Nuoroda tikrinta 2021-02-22.
  21. ↑ Kimball, Daryl (2017 m. rugpjūčio mėn.). „The Conventional Armed Forces in Europe (CFE) Treaty and the Adapted CFE Treaty at a Glance“. Arms Control Association. Nuoroda tikrinta 2021-02-22.
  22. ↑ ‘There was no promise not to enlarge NATO’(Harward Law Today)
  23. ↑ „NATO's Operations 1949–Present“ (PDF). NATO. 2009. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2013-03-01. Nuoroda tikrinta 2013-03-03.
  24. ↑ Zenko 2010, pp. 133–134.
  25. ↑ 25,0 25,1 Zenko 2010, pp. 137–138
  26. ↑ Clausson 2006, pp. 94–97.
  27. ↑ „Nato to strike Yugoslavia“. BBC News. 1999-03-24. Suarchyvuota iš originalo 2015-09-26. Nuoroda tikrinta 2015-09-25.
  28. ↑ Thorpe, Nick (2004-03-24). „UN Kosovo mission walks a tightrope“. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2012-07-26. Nuoroda tikrinta 2012-04-11.
  29. ↑ Münch, Philipp (2021). „Creating common sense: Getting NATO to Afghanistan“. Journal of Transatlantic Studies. 19 (2): 138–166. doi:10.1057/s42738-021-00067-0. ISSN 1479-4012.
  30. ↑ „NATO's Operations 1949–Present“ (PDF). NATO. 2010-01-22. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2013-05-17. Nuoroda tikrinta 2013-09-04.
  31. ↑ David P. Auerswald, and Stephen M. Saideman, eds. NATO in Afghanistan: Fighting Together, Fighting Alone (Princeton U.P., 2014)
  32. ↑ todayszaman.com: "PM: Turkey may invoke NATO's Article 5 over Syrian border fire" Archyvuota kopija 2015-06-26 iš Wayback Machine projekto., 2012 m. balandžio 11 d.
  33. ↑ „The consultation process and Article 4“. NATO.int. 2022-02-24. Suarchyvuota iš originalo 2022-04-02. Nuoroda tikrinta 2022-02-25.
  34. ↑ NATO. VLE)
  35. ↑ NATO viršūnių susitikimas Vilniuje vyks kitąmet liepos 11–12 dienomis
  36. ↑ Rasmussenas išrinktas NATO generaliniu sekretoriumi (alfa.lt)
  37. ↑ Naujasis NATO vadovas – Rutte (lrt.lt)

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: NATO – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Ž • A • R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=NATO&oldid=7412663"